kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

„Palaimintas teisėjas išties teisingas“

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį


 

„Palaimintas teisėjas išties teisingas“


Geriau eiti į gedinčių namus, nei į puotaujančių namus, nes tokia kiekvieno žmogaus pabaiga, ir gyvasis turi tai priimti į širdį (Koheletas, 7).

Šios dalies pavadinimas išreiškia judėjų religijos požiūrį į mirtį. Judėjų pasaulėžiūra, pagrįsta tikėjimu sielos nemirtingumu ir gyvenimu ateinančiame pasaulyje, mato mirtyje tik perėjimą nuo gyvenimo materialiame pasaulyje, prie gyvenimo dvasiniame pasaulyje – absoliutaus gerumo pasaulyje.

„Ir sukūrė Kūrėjas žmogų iš žemės dulkių“. Originale pirmas žodis – וייצר vajicer (sukūrė) parašytas su dviem „jud“ raidėmis.

Judėjų išminčiai mato tame užuominą į tai, kad žmogus yra dvigubos prigimties, apimančios materialų (kūną) ir dvasinį (sielos) aspektus.

Reiškia, kad dar tik kalbant apie žmogaus sukūrimą, Tora jau užsimena apie mirtį: apie sielos atskyrimą nuo kūno.

O 12–toje Koheleto knygos dalyje pasakyta: „Ir grįš dulkės į žemę, kaip buvo pradžioje, o siela grįš pas Kūrėją, Kuris ją davė“.

Tai yra kūnas miršta, bet siela, kurią Kūrėjas įkvėpė žmogui, lieka gyventi amžinai.

Judėjų tauta žino, kaip priimti nelaimes ir išsivaduoti iš jų.

„Kūrėjas davė ir Kūrėjas paėmė – Tebūnie palaimintas Kūrėjo vardas!” – sako Jobas.

Ši frazė anaiptol neišreiškia fatališko likimo priėmimo.

Joje pasireiškia judėjų nepajudinamas tikėjimas tuo, kad sielą Kūrėjas duoda mums tik laikinai – kaip brangenybę, kuri atiduodama saugojimui, – ir baigiantis tam tikram laikui mes privalome ją gražinti šeimininkui.

Ir kartu su tuo Halacha daug dėmesio skiria gedului dėl mirusio – iš vienos pusės, kad išreikšti skausmą ir išsiskyrimo liūdesį su artimu žmogumi, iš kitos pusės – kad padėti likusiems gyviesiems padaryti tam tikras išvadas arba, kalbant Toros žodžiais, – „o gyvasis turi priimti tai į širdį“.

Toros įstatymų kodifikatorių nuomonės nesutampa ar gedulo įstatymai duoti pačios Toros, ar juos nustatė išminčiai, rėmęsi Toros tekstu.

Toroje randame užuominas, kad dar iki Toros gavimo judėjų protėviai turėjo gedulo papročius, analogiškus dabartiniams.

„Ir atėjo Abrahamas gedėti dėl Saros ir ją apverkti“ (Berešit, 23). Ir šis gedulas tęsėsi septynias dienas: „Ir jis gedėjo tėvo septynias dienas (Berešit, 50).

Taip pat Tora užsimena ir apie trisdešimties dienų gedulą: „Ir apverkė Izraelio sūnūs Moše Moavo dykumoje trisdešimt dienų, ir pasibaigė Moše apraudojimo dienos“ (Dvarim, 34).

O iš kur žinoma, kad po tėvo ar motinos mirties reikia gedėti visus metus? Iš Talmudo: ten kalbama, kad po rabi Jehudos Hanasi mirties visa tauta jo gedėjo dvylika mėnesių – visus metus.



Ko reikia gedėti?


Toros dalyje, kalbančioje apie įstatymus kohenams (Vaikra, 21), išvardinti septyni artimi žmonės, kuriuos net kohenas privalo palaidoti („net kohenas“ – nes tai susiję su ritualinės švaros pažeidimu).

Po tėvo, motinos, brolio, sesers, sūnaus, dukros, žmonos (arba vyro) mirties privaloma vykdyti visa, ką prisako Halacha apie gedulą.

Tora kalba tik apie brolį iš tėvo pusės ir netekėjusią seserį, bet išminčiai taip pat pritaikė šį įstatymą ir broliui bei seseriai iš motinos pusės, bei ištekėjusiai seseriai.

Užuomina apie šiuos septynis artimuosius, kurių gedėti reikia 30 dienų, yra pačiame žodyje אבל  evel „gedulas“.

Jis sudarytas iš trijų raidžių: א „alef“, ב „bet“, ל „lamed“. Raide „alef“ prasideda žodžiai „tėvas“, „motina“, „brolis“, „sesuo“, „žmona“, raide „bet“ – „sūnus“, „dukra“, „vyras“, o raidė „lamed“, kurios skaitinė vertė yra 30, nurodo gedulo periodą.

Tėvo ir motinos, kaip jau buvo minėta, gedima visus metus.



Mirties diena


Jei žmogus guli mirties patale, tada atsistojama prie jo lovos ir garsiai skaitomas ודוי „Vidui“ (malda, kuri skaitoma per Jom-Kipurą), ir jei įmanoma, pageidautina, kad jis ją kartotų paskui skaitantįjį.

Prie merdinčio negalima prisiliesti – netgi pataisyti jo kūno padėtį.

„Žmogaus siela – Kūrėjo žvakė“ – šis žmogus, tarsi gęstanti žvakė, kurią gali užgesinti net menkiausias prisilietimas.

Po „Vidui“ reikia skaityti atitinkamas Tehilim dalis: 121-tą („Pakelsiu savo akis į kalnus“), 130-tą („Iš gelmių šaukiuosi Tavęs, Kūrėjau“), 91-tą („Esantis aukštutinėje paslaptyje“).

Jei pasirodo, kad paskutinė akimirka jau nebetoli, su mirštančiuoju kartu skaitoma Šma Israel: „Klausyk Izraeli: Kūrėjas – mūsų Dievas, Kūrėjas vienas!”, o po to – tris kartus „Palaimintas didis vardas Jo karalystės per amžių amžius!” – septynis kartus – „Kūrėjas – Jis Dievas!“ ir vieną kartą – „Kūrėjas – Karalius, Kūrėjas – valdė, Kūrėjas – valdys per amžių amžius!“

Iš karto po mirties namuose atidaromi visi langai ir išpilamas visas vanduo, kuris buvo kokiuose nors induose.

Mirusiojo kūnas guldomas ant grindų, jo kojos suglaudžiamos, rankos sudedamos ant krūtinės, užmerkiamos jo akys, o veidas uždengiamas paklode.

Galvūgalyje uždegamos žvakės, ir kas nors būtinai sėdasi prie mirusiojo skaityti Tehilim knygą.

Izraelyje apie mirtį iš karto pranešama „chavera kadiša“ organizacijai, kuri rūpinasi laidotuvėmis (Izraelyje „chavera kadiša“ yra kiekvienoje apgyvendintoje vietovėje).

Iškart po mirties tie, kas pagal Halacha privalo gedėti mirusiojo, tampa אוננים  „onenim“.

Šis žodis reiškia žmogų, palaužtą sielvarto.

Pagal Halacha, toks žmogus, visų pirma, atleidžiamas nuo visų Toros priedermių vykdymo, įskaitant ir „tfilino“ užsidėjimą – kad galėtų atsidėti mirusiojo palaidojimui; antra, jis negali valgyti mėsos ir gerti vyno.

Ši būsena tęsiasi visą pirmą dieną, o Toros išminčiai pratęsė ją ir visai ateinančiai nakčiai.

Pirmas maistas, kurį valgo gedintieji, grįžę iš laidotuvių yra tas, kurį jiems paruošė artimieji ir kaimynai, o ne jie patys.

Šios vaišės vadinasiסעודת הברה „seudat avraa“ – „pasveikimo vaišės“.



Laidotuvės


Prasidėjus laidotuvėms tie, kuriems priklauso gedėti mirusiojo, tampa אבלים avelim („gedintys“) – tai yra privalo vykdyti viską, ką įpareigoja Halacha gedulo laikotarpiu.

Po to, kai „chavera kadiša“ darbuotojai paruošia mirusiojo kūną, laidotuvių procesija iškeliauja.

Mirusįjį reikia palaidoti kaip galima greičiau, nes pasakyta Toroje: „Būtinai palaidok jį tą pačią dieną“.

Pavyzdžiui, Jeruzalėje, kad įvykdyti šiuos Toros žodžius, laidojama net naktį. Šabato metu ir per šventes laidoti negalima, ir tik už Izraelio ribų antrą švenčių dieną palaidoja mirusįjį.

Mirusį Šabato ar švenčių metu laidoja artimiausią naktį po švenčių.

Mirusiojo laidojimas kitą dieną po mirties gali būti pateisinamas tik dėl vienos priežasties: kai to reikalauja mirusiojo orumas.

Pavyzdžiui, jei mirusiojo sūnus yra užsienyje, tada laukiama jo atvykstant, kad jis galėtų išreikšti paskutinę pagarbą tėvui – dalyvauti jo laidotuvėse ir pasakyti jam „Kadiš“.

Laidotuvių metu lydintieji mirusįjį susirenka patalpoje, kuri vadinasi  בית מועד לכל חי – „Namas, skirtas kiekvienam gyvajam“.

Jis paprastai yra šalia įėjimo į kapines (Kohenams ten įeiti uždrausta!).

Šioje patalpoje apraudamas mirusysis, jo garbei pasakomas paskutinis žodis, o chazanas skaito ištraukas, kuriose išreikštas Kūrėjo nuosprendžio teisingumo pripažinimas ir kurios verčia gyvuosius susimąstyti apie savo gyvenimą.

Būtent šiuo momentu priimta priminti Akavja ben Mahalelio [1] žodžius iš Mišnos traktato Avot: „Įsigilink į tris dalykus, ir tu niekada nenusidėsi: žinok, iš kur tu atėjai, ir kur tu eini, ir prieš ką turėsi atsiskaityti už savo gyvenimą“.

Po to mirusiojo sūnus skaito קדיש יתום  „Kadiš jatom“.

Jei mirusysis neturi sūnaus, „Kadiš“ skaito jo tėvas, jeigu tėvo nėra – brolis.

Jei nėra ir brolio, tai „Kadiš“ paskiriama skaityti kam nors kitam – pageidautina giminaičiui.

Bet būtina, kad skaitantis „Kadišą“ pats būtų našlaitis – kad bent jau vienas jo tėvų būtų miręs.  

Apie tai, kas yra „Kadiš“ ir apie jo turinį jau buvo kalbėta anksčiau.

Ten mes minėjome, kad „Kadiš“ skaitymas reiškia, jog mirusiojo vietą šiame pasaulyje jo užima jo palikuonis, o taip pat užsiminėme apie itin gilią šios maldos prasmę – kaip Kūrėjo šlovinimą ir tikėjimo Kūrėju paskleidimą visame pasaulyje.

Maldą „Kadiš“ mirusio tėvo ar motinos atminimui reikia skaityti tris kartus per dieną: „Šacharito“, „Minchos“ ir „Maarivo“ metu – vienuolika mėnesių nuo laidotuvių dienos.

Tiek pat laiko skaitomas „Kadiš“ ir kurio nors kito giminaičio mirties atveju, kurio gedulas trunka tik 30 dienų.

O praėjus metams „Kadiš“ skaitomas per kiekvienas mirties metines („jorcait“).


קריעה „Kria“


Po „Kadiš“ skaitymo kapinėse gedintieji atlieka קריעה „kria“: „chavera kadiša“ tarnautojas prieina prie vieno iš gedinčių ir įplėšia jo viršutinių rūbų atlapą, o gedintysis sako palaiminimą, kuriame sutinka su Kūrėjo nuosprendžio teisingumu: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Pasaulio Valdove, išties teisingas teisėjau“.

Po to jis stipriai patraukia tą patį atlapą iš viršaus į apačią, tuo pačiu savo ranka padidindamas įplėšimą.

Jei gedi moteris, tai „kria“ jai padeda atlikti viena iš moterų, dirbančių „chavera kadiša“.

Jei mirė tėvas ar motina, „kria“ atliekama kairėje pusėje, ties širdimi; jeigu mirė kas nors kitas iš giminaičių – dešinėje pusėje.

Įplėšimas, padarytas gedint tėvo ar motinos, daugiau nebeužsiūnamas, todėl po septynių gedulo dienų šie rūbų neatiduodami pataisyti.

Bet įplėšimą, padarytą gedint kitų giminaičių, po septynių gedulo dienų galima užsiūti.  



Laidojimas


Po „kria“ mirusysis nešamas į jo amžino poilsio vietą.

Einant priimta skaityti Tehilim: „Teisumas eis priekyje, ir į kelią jis nukreips savo pėdas“ arba Mišlei (31): „Kas ras tobulumą – žmoną?“, jei laidoja moterį.

Prieš nuleidžiant kūną į kapo duobę, nuo jo nuimamas „talitas“, kuriuo jis buvo apgaubtas iki tol, ir laidojamas su įkapėmis.

Įkapės visiems vienodos – juk tiesos pasaulyje visi lygūs - „didikas nesiskiria nuo vargšo“, kai ateina į Kūrėjo teismą. 

Labai svarbu kad judėjas būtų palaidotas pagal judėjų papročius.

Todėl dalyvavimas laidotuvėse – svarbi priedermė, ir laidotuvių metų visi stengiasi nors truputį panešti laidojimo neštuvus bei dalyvauti užpilant kapą žemėmis.

Užpilant kapą žemėmis, triskart pasakoma: „O Jis, gailestingas, išperka nuodėmes ir nesunaikina, ir daug kartų nukreipia Savo pyktį, ir nesužadina viso Savo įtūžio“.

Šio papročio prasmė susijusi su tuo, jog žmogaus palaidojimas yra tarsi jo nuodėmių išpirkimas, kaip apie tai užsimena Toros žodžiai: „Ir išpirks žemė žmogaus nuodėmes“.

Prieš uždengiant kapą, skaitoma dar viena Tehilim dalis, po kurios gedintys skaito „Kadiš“.

Kai iš žemės kauburio suformuojama kapo forma, chazanas skaito maldą „El male rachamim“ („Kūrėjas, pilnas gailestingumo“).

Ši malda – kreipimasis į Kūrėją su prašymu priimti mirusiojo sielą, duoti jai dalį amžinajame gyvenime ir vesti ją į rojų: „Priglausk ją Tavo šešėlyje amžiams..“  

Didžiulis nuopelnas – dalyvauti mirusiojo apraudojime ir pasakyti paskutinį žodį apie jį, nubrėžti jo veiklos žemėje kontūrus.

Ši ceremonija vyksta tada, kai rengiamasi išnešti kūną iš namų ar iš specialios patalpos kapinėse, netoli sinagogos, kur mirusysis įprastai melsdavosi, prie kapinių vartų, o taip pat prie kapo.

Yra dienų metuose, kai atsisveikinimo žodis nesakomas: per roš-chodeš, Chanuką, Purimą, visą nisano mėnesį, tišrei mėnesį nuo Jom–Kipuro imtinai iki chešvano mėnesio roš–chodeš, o taip pat trylika pirmų sivan mėnesio dienų.

Kai laidojimo procesijos dalyviai grįžta iš kapinių, jie privalo atlikti ritualinį rankų apiplovimą: kaip ryte, po tris kartus kiekvieną ranką.

Po rankų apiplovimo, jos nenušluostomos – kad pratęsti prisiminimą apie tai, kas įvyko.

Išeinant iš kapinių, laidotuvių dalyviai sustoja į dvi eiles, o gedintys vyrai, nusiavę apavą, praeina tarp jų. Juos palydi tradiciniais paguodos žodžiais: „Aukščiausiasis paguos jus kartu su visais, kas gedi dėl Ciono ir Jeruzalės, ir daugiau nebus pas jus gedulo“.

Iš laidotuvių gedintys važiuoja į namus, kur gyveno mirusysis.

Ten jie sėdės „Šiva“ visas septynias gedulo dienas.

Pageidautina, kad visi giminaičiai, kas privalo tai daryti, vykdytų savo pareigą kartu, vienoje vietoje – mirusiojo namuose.



„Šiva“ arba septynios gedulo dienos
 

„Šiva“ („Septynios [gedulo dienos]“) prasideda nuo to momento, kai gedintieji išeina iš kapinių.

Net jei jie spėjo prisėsti tik keletui minučių po laidotuvių ir iki saulės laidos, šios minutės jiems užsiskaito, kaip pirma „Šiva“ diena.

Šiomis dienomis gedintiems negalima dirbti, jie turi būti laisvi nuo kasdienių rūpesčių – kad pilnai pasišvęsti mirusiojo atminimo pagerbimui.

Visas septynias dienas (išskyrus Šabatą) jie neišeina iš namų.

Pagrindinis principas, pagal kurį skaičiuojamos šios septynios dienos – tai „dalis dienos – kaip visa diena“.

Tai yra, kaip keletas minučių gedulo pirmą dieną užskaitomos kaip pilna diena, taip keletas minučių gedulo po maldos „Šacharit“ septintą dieną taip pat skaitosi kaip pilna diena. Jeigu, pavyzdžiui, mirusysis buvo palaidotas pirmadienį ir gedintys prisėdo keletui minučių prieš saulės laidą, „Šiva“ baigiasi sekmadienio rytą.

Šabatas – tai diena, kai gedintysis neparodo savo sielvarto taip, kad jį matytų pašaliniai.

Todėl jis apsirengia šventiškai, dalyvauja pasiruošime Šabatui (net tuo atveju, jei reikia dėl to važiuoti į savo namus).

Per Šabatą jis gali valgyti mėsą, o „Kidušo“ metu – gerti vyną. „Avdalos“ metu jis taip pat gali gerti vyną – nežiūrint į tai, kad iš esmės, „Avdala“ atliekama jau pasibaigus Šabatui.

Ir visgi, nežiūrint į tai, kad gedintieji išoriškai neparodo gedulo, Šabatas prisiskaito prie septynių gedulo dienų.

Iš karto po grįžimo iš kapinių į namus, gedintys nusiauna apavą ir atsisėda ant grindų arba žemo suolelio.

Šio papročio pavyzdys yra Jobo draugai: apie juos pasakyta, kad kai jie atėjo jo paguosti, „atsisėdo su juo ant žemės“ (sėdėjimas ant žemo suolelio prilygsta sėdėjimui ant pačios žemės).

Giminaičiai ir kaimynai atneša gedintiems jų pirmą po laidotuvių maistą, סעודת הבראה seudat avraa.

Šis pavadinimas paimtas iš pasakojimo apie tai, kaip tauta atėjo paguosti karalių Davidą, gedintį mirusio sūnaus.

Pagal tradiciją visi šios trapezos valgiai yra apvalios formos: riestainiai, lęšiai, kiaušiniai – užuomina į tai, kad visas mūsų gyvenimas – tai „besisukantis ratas“, kaip karuselė, kuri sukdamasi grįžta į rato pradžią.

Taip ir šis liūdesys praeis, ir vėl ateis džiaugsmo laikas...

Namuose, kuriuose gedima, uždengiami veidrodžiai ir paveikslai, kuriuose pavaizduoti žmonių veidai (televizoriaus ekranas, kuriame taip pat rodomi veidai, irgi uždengiamas).

Šio papročio esmė yra tas faktas, kad žmogus yra sukurtas pagal Kūrėjo paveikslą ir pavidalą, o dėl Pirmojo žmogaus nuodėmės jam buvo paskelbtas nuosprendis: „Nes dulkė tu, ir į dulkę pavirsi“.

Tai yra, dėl nuodėmės žmogus tarsi prarado Dievišką pavidalą.

Ir dėl to, kad nepabrėžti to namuose, kur yra gedima, uždengiami veidrodžiai ir portretai.

Labai svarbi priedermė – guosti gedinčius, ir ji yra ne mažiau svarbi, nei dalyvavimas laidotuvėse.

Judėjų išminčiai apie šias priedermes pasakė, kad „žmogus skina jų vaisius šiame pasaulyje, o svarbiausias užmokestis išlieka jam ateinančiame pasaulyje“.

Dalyvavimas laidotuvėse vadinamas „teisingu gerumu“, kuris suteikiamas mirusiems.

Mirdamas Jakovas prisako Josefui: „Ir padaryk man teisingą gerumą – nelaidok manęs Egipte! Ir atgulsiu aš su savo tėvais, ir išneši tu mane iš Egipto, ir palaidosi mane mano tėvų kape“.

Žodį אמת emet („tiesa“) sudaro raidės א „alef“, מ „mem“, ת „tav“, ir judėjų išminčiai aiškina, kodėl dalyvavimas laidotuvėse vadinasi „teisingas gerumas“: žodis אמת emet – tai žodžių aron („karstas“), mita („laidotuvių neštuvai“), tachrichim („įkapės“) abreviatūra.

Tai reiškia, kad žmogus, kuris rūpinasi visais šiais laidotuvėms būtinais daiktais, vykdo „teisingą gerumą“ mirusiajam.

Ir dar: bet kokiame gerume, kurį žmogus daro kitam, slepiasi savanaudiškumo šešėlis – viltis kada nors gauti iš jo atsakomąjį gerumą.

Bet šiuo atveju gerumas, rodomas mirusiajam, absoliučiai nesavanaudiškas, todėl rūpinimasis laidotuvėmis priskiriamas prie gerų darbų, atliekamų iš pačių tyriausių ir pačių kilniaširdiškiausių paskatų.

 

 

Gedulo papročiai


Priedermė guosti gedinčiuosius pradedama vykdyti tik trečią gedulo dieną (jei neskaičiuoti gedinčių guodimo išeinant iš kapinių).

Pirmos dvi iš septynių gedulo dienų skirtos tam, kad gedintieji pabūtų vieni su savo sielvartu, kad jie turėtų galimybę išsiverkti, kai jų nemato pašaliniai žmonės.

Įprasta visas septynias gedulo dienas namų duris palikti atrakintas – kaip ženklą ateinantiems paguosti gedinčius, kad jų atėjimas yra laukiamas.

Be to, gedintys privalo sutikti ateinančius sėdėdami – o jei durys būtų užrakintos, tektų stotis, kad jas atidaryti. 

Ateinantieji pas gedinčius negali jų pasveikinti, o išeinant – atsisveikinti.

Paduoti jiems ranką taip pat nepriimtina.

Kūrėjas pasakė gedinčiam pranašui Jechezkeliui: „Neaimanuok ir nedejuok“ (24 skyrius). 

Ir čia išplaukia, kad gedintysis į pasveikinimą neturi atsakyti.

Net yra pavojus, kad jei įėjęs pasakys „šalom“, gedinčiajam tai nuskambės kaip pašaipa – nes juk jam dabar toli iki „šalom“... 

Visas septynias dienas gedintysis negali praustis, tepti savęs kremais, turėti lytinį artumą – net per Šabatą. 

Pranašas Amosas pasakė Kūrėjo vardu: „Ir paversiu Aš jūsų šventes gedulu“.

Iš čia netiesiogiai seka, kad šventės ir gedulo dienos kažkiek panašios.

Būtent: kaip ir švenčių metu yra uždrausta dirbti – liūdesio dienomis taip pat negalima dirbti; taip, kaip šventės Pesach ir Sukot tęsiasi septynias dienas - septynias dienas tęsiasi gedulas; „Tachanunas“ nesakomas švenčių metu, taip pat „Tachanunas“ nesakomas ir gedinčio namuose.

Net Toros gedintis negali mokytis – apie Torą pasakyta Tehilim (19 skyriuje): „Kūrėjo paliepimai teisingi džiugina širdį“, o gedinčiam negalima linksmintis.

Bet tai, kas tiesiogiai liečia gedulą, gedintysis gali mokytis: įstatymus apie gedulą, Jobo knygą, Jeremija knygos skyrius, kuriuose pasakojama apie Kūrėjo siunčiamas bausmes, Megilat Eicha, Mišnos traktatą „Moed katan“, traktatą „Smachot“ ir Halachos knygas, skirtas gedulo klausimams.

Ir, žinoma, galima mokytis Mišnos mirusiojo sielos nuraminimui – kai kurie Toros autoritetai tame mato labai didelį nuopelną, o būtent, jei mokosi Mišnos tarp „Minchos“ ir „Maariv“ maldų.

Nes žodžiai משנה Mišna ir נשמה nešama („siela“), sudaryti iš tų pačių ivrito raidžių – ir tai užuomina, kad mirusiojo sielai Mišnos mokymasis atneša ypatingą gerumą.

Kadangi „Šiva“ metu gedintys neišeina iš namų, aplinkiniai turi pasirūpinti, kad gedinčių namuose kiekvienai maldai susirinktų „minjanas“. 

Maldos metu uždegamos žvakės, išskyrus „ner nešama“ (žvakės, skirtos mirusiojo sielai, kurios dega pastoviai).

Tie, kurie ateina į gedinčiojo namus maldai, daro gerą ir ypatingai svarbų darbą: be to, kad suteikia gedintiems galimybę melstis „minjane“, jie savo buvimu suteikia jiems galimybę pasakyti „Kadišą“.



Kada gedintieji sako „Kadišą”?


„Kadiš derabanan” sakomas „Šacharito” pradžioje, po aukojimų Šventykloje išvardinimo.

Pagal aškenazių-nechasidų paprotį, po „Pagiriamosios Davido dainos Šventyklos pašventinimo garbei” sakomas „Kadiš jatom”.

Po to, po psalmės tai savaitės dienai, taip pat sakomas „Kadiš jatom”, „Kadiš derabanan” – po „Nėra nieko, kas prilygtų mūsų Kūrėjui”, ir po „Aleinu” – „Kadiš jatom”. 

Gedinčiųjų namuose po „Šacharito” pridedamas dar 49-tasis Tehilim skyrius, kuriame, be kita ko sakoma: „Tik Kūrėjas išpirks mano sielą, nes amžiams pasiims mane. Nebijok, jei žmogus bus turtingas, jei padidins savo namų turtus; juk nieko nepasiims jis su savimi, kai numirs, nenusileis su juo į kapą jo turtai…”.

Po to taip pat sakomas „Kadiš jatom”.

„Minchos” metu „Kadiš jatom” sakomas tik vieną kartą, po „Aleinu”.

Taip pat – ir „Maarive”, tačiau be to, po „Kadišo” gedintysis dar sako: „Palaiminkite Kūrėją palaimintąjį!”, o visi susirinkusieji atsako: „Palaimintas Kūrėjas per amžių amžius! ”

Po Mišnos mokymosi mirusiojo atminimui sakomas „Kadiš derabanan”. 
Pirmadienį ir ketvirtadienį, kai „Šacharito” metu skaitoma Tora, reikia iš artimiausios sinagogos pasiskolinti Toros ritinį.

Halacha leidžia atnešti Toros ritinį į naują vietą tik su sąlyga, kad jis bus skaitomas ten ne mažiau kaip tris kartus – todėl gedinčiųjų namuose priimta melstis taip pat šabatinę „Minchą” (kurios metu taip pat skaitoma Tora) – kad bendrai su skaitymu pirmadienį ir ketvirtadienį, iš viso būtų trys Toros skaitymai.

Visą tą laiką, kol Toros ritinys yra gedinčiųjų namuose, su juo reikia elgtis ypač atsargiai: jis turi būti įvyniotas į „talitą” ir gulėti ant stalo, ant kurio yra skaitomas, arba stovėti ant stalo, pristumto prie sienos. 

Jei vieną iš septynių gedulo dienų išpuola Purimo šventė, tai gedintiesiems leidžiama išeiti iš namų, kad galėtų paklausyti Megilat Ester (tačiau septynių gedulo dienų skaičiavimas nenutrūksta – nei per Purimą, nei per Chanuką).

Devintąją avo jiems taip pat leidžiama ateiti į sinagogą, kad paklausyti Megilat Eicha ir perskaityti „kinot”.

Paskutinę naktį prieš Roš-Ašana priimta, kad gedintieji ateitų į sinagogą skaityti „slichot”.

Visas likusias dienas tiems, kas sėdi „Šiva”, uždrausta išeiti iš namų – netgi tam, kad pasakytų „Kadišą” sinagogoje, jei namuose nepavyko surinkti „minjano”.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta, Šabatui tai netaikoma – priešingai, per Šabatą gedintieji turi išeiti iš namų. 

Jei vieną iš septynių gedulo dienų išpuola šventė, paminėta Toroje, gedulas nutraukiamas.

Tokių švenčių yra penkios: Pesach, Šavuot, Roš-Ašana, Jom-Kipur ir Sukot.

Jei laidotuvės buvo vienos šių švenčių išvakarėse, ir gedintieji suspėjo prisėsti nors keletui minučių, būtinybė sėdėti „Šiva” atšaukiama prasidėjus šventei, ir po to, kai šventė baigėsi, gedintieji neprivalo tęsti gedulo dienų. 

Taip pat šventė, išpuolanti po „Šiva“ vieną iš „Šlošim“ dienų (žr. toliau), atšaukia visas likusias „Šlošim“ dienas.

Šmini-Aceret – savarankiška šventė, nepriklausanti nuo Sukot.

Iš to seka, kad jei laidotuvės įvyko prieš Sukot ir Sukot šventė anuliuoja „Šiva“ prievolę, tai Šmini-Aceret, einanti po Sukot, savo ruožtu atšaukia ir „Šlošim“.

Tačiau po jos vis tik būtina dar devynias dienas išlaikyti „Šlošim“ dienų statusą.

Kodėl? Todėl, kad Sukot anuliavo septynias gedulo dienas, pati šventinė savaitė „išėmė“ septynias dienas iš „Šlošim“ ir Šmini-Aceret šventė taip pat „paima“ septynias dienas.

Susidaro 21 diena iš visų 30 dienų, ir lieka dar devynios, kurių privalu laikytis po Šmini-Aceret.

Suprantama, kad taip pat yra ir kitais atvejais, kai šventės yra arti viena kitos: Jom-Kipuras yra šalia Roš-Ašana arba Sukot šalia Jom-Kipuro.

Pirmoji šventė atšaukia „Šiva“, o antroji – „Šlošim“.

Tačiau, jei žmogus mirė per pačią šventę, viskas yra šiek tiek kitaip.

Jis laidojamas pasibaigus pirmajai šventės dienai, tai yra, pirmąją chol-amoed naktį, ir po to negalima gedėti.

Tada po „Avdalos“, užbaigiančios šventinę savaitę, gedintieji privalo sėdėti „Šiva“ – visas septynias dienas.

Ir lygiai ta pati situacija, kai žmogus miršta šventės išvakarėse ir nespėjama jo palaidoti iki šventės pradžios: tada jis laidojamas pasibaigus pirmajai šventės dienai, o gedintieji pradeda „Šiva“ tiktai po savaitės.



„Šlošim“


Septintosios gedulo dienos rytą, pasibaigus „Šiva“, gedintieji turi persirengti – nusivilkti dėl gedulo perplėštus drabužius ir apsivilkti įprastus drabužius (bet tik ne naujus).

Dabar jau galima eiti į darbą, užsiimti savo įprastiniais reikalais.

Tačiau yra priimta, kad gedintieji neina į darbą, kol neaplanko žmogaus, kurio garbei jie atliko „Šiva“, kapo – nors Halacha tai daryti neįpareigoja.

Dabar prasideda „Šlošim“ laikotarpis, tai yra 30 dienų, kai gedulas ne toks griežtas, kaip septynių gedulo dienų metu.

Pagrindinis „Šlošim“ gedulo aspektas – tai draudimas kirptis ir skustis.

„Šlošim“ tęsiasi iki 30 dienos po laidotuvių.

Tokiu būdu, jei mirusįjį palaidojo sekmadienį, tai „Šlošim“ statusas baigiasi po mėnesio pirmadienį: 29 pilnų dienų ir nors keletas 30-tos dienos minučių pagal principą „dalis dienos – kaip visa diena“.

Draudimas skustis ir kirptis iki 30-tos dienos liečia tuos, kurie gedi brolio, sesers, sūnaus, dukros ar žmonos.

Tas, kuris gedi tėvo arba motinos, gali apsikirpti ar apsiskusti 30-tą dieną tik su sąlyga, jei aplinkiniai papriekaištaus jam, sakydami, kad nepadoru vaikščioti tokiam netvarkingam.

Priešingu atveju jis privalo laikytis draudimo ir toliau. 

Savaime suprantama, „Šlošim“ laikotarpiu negalima lankytis pasilinksminimo vietose, ir netgi negalima eiti į vaišes, susijusias su Toros priedermės įvykdymu, jei jos yra šventiškos.

Negalima klausytis muzikos ir leisti sau kitokius malonumus.

Visi šie draudimai neapsiriboja „Šlošim“ periodu, tačiau tęsiasi visus gedulo metus.

Ir reikia labai stengtis tris kartus per dieną melstis „minjane“ – todėl, kad tai susiję su ypatingai svarbia gedinčiojo pareiga – skaityti „Kadišą“.

Kabalos knygose daug kalbama apie „Kadišo“ skaitymo velionio atminimui svarbą – „Kadišas“ atneša ypatingai didelę naudą jo sielai, tapdamas jo gynėju prieš Dangaus Teismą metų laikotarpyje po mirties.

Be to, labai pageidautina, kad žmogus gedulo metų laikotarpiu – ir ypač tas, kuris yra „Šlošim“ – atliktų chazano funkciją, vadovaudamas visuomeninei maldai sinagogoje.



Trisdešimtoji diena


Trisdešimtąją dieną po mirties priimta aplankyti velionio kapą ir prie jo atlikti „Azkara“ („Paminėjimas“).

„Azkara“ – tai Tehilim skaitymas, kai skaitomi 16-tas, 17-tas, 32-tas, 74-tas, 91-tas, 104-tas, 119-tas, 130-tas skyriai. 119 psalmė sudaryta abėcėline tvarka – kur kiekvienai raidei yra aštuonios eilutės.

Priimta skaityti tas eilutes, kurių pirmosios raidės sudaro mirusiojo vardą, o be to – keturis kartus po aštuonias eilutes, prasidedančias raidėmis „nun“, „šin“, „mem“ ir „hey“, kas sudaro žodį nešama („siela“).

Po Tehilim skaitymo gedintieji meldžiasi „Kadiš jatom“ ir „El male rachamim“.

Taip pat pageidautina, kad būtų pasakyti atminimo žodžiai apie mirusįjį, išreiškiantys paguodą gedintiesiems ir dvasinį pamokymą susirinkusiems.

Dėl paminklo statymo ant kapo yra du papročiai: 1) paminklas statomas trisdešimtą dieną; 2) praėjus metams.

Išminčiai nurodė, kad išlydint mirusįjį į paskutinę kelionę, jo nereikia rengti gražiais drabužiais – nes dvasiniame pasaulyje nėra skirtumo tarp turtingo ir vargšo, taip pat jie nutarė, kad neverta švaistyti pinigų brangaus paminklo statybai – kad neskatinti varžymosi dėl gražesnio paminklo ir kad nesuteikti nepasiturintiems papildomų rūpesčių: tiek materialinių, tiek moralinių.

Čia galima pasimokyti iš Izraelio gynybos Armijos: visi žuvusieji kariai pažymimi vienodais antkapiais: paminklas ant generolo kapo nesiskiria nuo paminklo ant eilinio kapo...

Prieš nueinant nuo kapo priimta padėti ant jo akmenuką.

Tuo tarsi paliekame ženklą, kad nepamiršome mirusiojo, kad pabuvojome ant jo kapo.

Taip pat yra paprotys dėti ranką ant antkapio: ant rankos - penki pirštai, kiekviename piršte trys sąnariai – viso 15, ir tai primena mirusiųjų prisikėlimą, kadangi pranašystę apie tai sudaro 15 ivrito žodžių: „Atgis tavo mirusieji, pakils sudūlėjęs kūnas, atsibus ir uždainuos gulintieji dulkėse, nes šviesa-rasa – tavo rasa ir žemė išmes mirusiuosius“.

Išėjus už kapinių vartų, vėl apiplaunamos rankos ir neskubama jų šluostyti – kad išsinešti su savimi nors kažką, primenančio apie brangųjį velionį ir jo amžino poilsio vietą.



„Jorcait“


Dvylika mėnesių gedima tik tėvo ir motinos.

Visą šį laiką reikia vengti linksmybių ir pramogų.

Negalima pirkti naujo daikto arba naujų drabužių – nebent tai reikalinga darbui arba yra tikrai būtina.

Tais metais nesikraustoma į naują butą.

Gedintysis neatlieka chazano pareigų tomis dienomis, kai skaitomas „Halel“ ir negali skaityti, pavyzdžiui, Megilat Ester – todėl, kad šiuo atveju jis turėtų pasakyti palaiminimą „Šeechejanu“.

Mirties metinės (idiš – „jorcait“) pažymimos pagal judėjų kalendorių.

Jei mirtis ir pašarvojimas įvyko ne tą pačią dieną, tai pasibaigus pirmiesiems metams, „jorcait“ bus laidotuvių dieną (todėl, kad tą dieną prasidėjo „Šiva“ ir „Šlošim“ ), o nuo antrųjų metų – mirties dieną.

Jei žmogus mirė adaro mėnesį, tai tuo atveju, jei sekantys metai – keliamieji, „jorcait“ bus tą pačią dieną pirmąjį adaro mėnesį.

Šabatą, einantį prieš mirties metines, tą žmogų, kuris jas minės, priimta kviesti skaityti Torą, taip pat suteikti jam garbę skaityti „haftarą“.

Kabalos išminčiai teikia tam didžiulę reikšmę, nes mano, kad „haftaros“ skaitymas atneša velionio sielai neįkainojamą naudą.

Taip pat yra paprotys suteikti garbę žmogui, pažyminčiajam „jorcait“, būti chazanu „Musaf“ maldos metu ir baigiantis Šabatui maldoje „Maariv“.

„Jorcait“ metu reikia uždegti atminimo žvakę, degančią visą parą ir tas žmogus, kuriam priklauso tai daryti, tą dieną sako „Kadiš“ visose trijose maldose.

Priimta taip pat mokytis Mišną mirusiojo sielos labui, lankyti jo kapą ir atlikti ten „Azkara“ – tokią pat, kaip ir baigiantis „Šlošim“.

Visa tai atliekama kiekvienais metais.

Praėjus metams po mirties, tomis dienomis, kai skaitoma „Izkor“ malda (būtent: per Jom-Kipur, Šmini-Aceret, septintąją Pesach dieną ir per Šavuot), joje pradedamas minėti mirusiojo vardas.



13 tikėjimo principų


Išminčiai nurodo, kad gedintysis neturi per daug rodyti savo sielvarto: reikia laikytis Halachos nustatytų rėmų.

Žmogus sukurtas taip, kad kentėjimai ir sielvartas palaipsniui pasimiršta, ir jis vėl grįžta į kasdienį gyvenimą.

Vienok tą, kuris visiškai nejaučia sielvarto, išminčiai smerkia, vadindami jį „kietaširdžiu“.

Pranašas Jeremija yra pasakęs (22 sk.): „Neverkite mirusiojo ir neraudokite jo“.

Išminčiai aiškina, kad pranašas turi omenyje: „Neverkite daugiau, nei reikia ir neraudokite daugiau, nei to reikalauja įstatymas“.

Dvarim 14-tame skyriuje pasakyta: „Jūs Kūrėjo, jūsų Dievo sūnūs – nedraskykite savo kūno ir neraukite plaukų dėl mirusiojo, nes jūs – šventoji Kūrėjo, jūsų Dievo tauta, jus išrinko Kūrėjas būti Jam ypatinga tauta iš visų žemės tautų“.

Šiuose žodžiuose yra giliausia filosofinė mintis, liečianti taip pat ir sielvarto išreiškimo formas, tinkamas išrinktosios tautos sūnums, tikintiems sielos nemirtingumu.

Todėl Izraelio sūnūs neturi mėgdžioti kitų tautų, savo sielvartą išreiškiančių kūno iki kraujo braižymu ir plaukų rovimusi.

Mirtis – tai dar ne pabaiga, tai tik laikinas išsiskyrimas – nes „sūnūs jūs Kūrėjo, jūsų Dievo“, ir gyvenimas tęsiasi absoliutaus gėrio pasaulyje.

Per daug stipri, nežabota sielvarto išraiška neša žalą „Dieviškajam paveikslui“, kuris yra mumyse.

Traktate Avot rabi Jaakov [2] sako: „Šis pasaulis panašus į prieškambarį prieš Pasaulį, kuris ateis – pasiruošk prieškambaryje, kad įeitum į rūmus“.

Judėjų tikėjimas sielos nemirtingumu („o siela sugrįš pas Kūrėją, davusį ją“) ir mirusiųjų prisikėlimu („atsibus ir uždainuos gulintieji žemėje“) – du kertiniai jų pasaulėžiūros akmenys. 


Rambamas suformulavo „13 judaizmo pagrindų“, kurie yra kartojami kiekvieną rytą po „Šacharit“ maldos. Paskutinysis išreiškia tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu.

Štai jie:

1. Aš tikiu tobulu tikėjimu, kad Kūrėjas, palaimintas Jo vardas, kuria ir valdo visus kūrinius ir kad tik Jis vienas kūrė, kuria ir kurs visa, kas yra pasaulyje.

2. Aš tikiu tobulu tikėjimu, kad Kūrėjas, palaimintas Jo vardas – Jis vienas, ir nėra kitos vienybės, kuri prilygtų Jam, ir tik Jis vienas – mūsų Kūrėjas - buvo, yra ir bus.

3. Aš tikiu tobulu tikėjimu, kad Kūrėjas, palaimintas Jo vardas, neturi kūno, ir kad Jis nesuvokiamas tiems, kas suvokia materialias formas, ir nėra nieko panašaus į Jį.

4. Aš tikiu tobulu tikėjimu, kad Kūrėjas, palaimintas Jo vardas, Jis – pirmas ir Jis – paskutinis.

5. Aš tikiu tobulu tikėjimu, kad tik vienam Kūrėjui, palaimintas Jo vardas, reikia melstis, ir nereikia melstis niekam kitam, išskyrus Jį.

6. Aš tikiu tobulu tikėjimu, kad visi pranašų žodžiai – tiesa.

7. Aš tikiu tobulu tikėjimu, kad Moše, mūsų Mokytojo (taika jam) pranašavimas – tiesa, ir kad jis – visų pranašų [dvasinis] tėvas: ir buvusiųjų prieš jį, ir buvusių po jo.

8. Aš tikiu tobulu tikėjimu, kad visa Tora, kuri dabar mūsų rankose – ji duota Moše, mūsų Mokytojui (jam taika).

9. Aš tikiu tobulu tikėjimu, kad ši Tora nebus pakeista ir kad iš Kūrėjo, palaimintas Jo vardas, nebus kitos Toros.

10. Aš tikiu tobulu tikėjimu, kad Kūrėjas, palaimintas Jo vardas, žino visus žmonių veiksmus ir visas jų mintis.

11. Aš tikiu tobulu tikėjimu, kad Kūrėjas, palaimintas Jo vardas, atlygina geru tiems, kurie laikosi Jo priedermių ir baudžia tuos, kurie sulaužo Jo priedermes.

12. Aš tikiu tobulu tikėjimu Mašijacho atėjimu – ir nors jis delsia, aš kiekvieną dieną laukiu jo ateinant.

13. Aš tikiu tobulu tikėjimu, kad bus mirusiųjų prisikėlimas tada, kai tai bus norima Kūrėjui, palaimintas Jo vardas, ir atmintis apie Jį bus aukštinama visada ir visais laikais.





[1] Akavija ben Mahalaliel – kartos, buvusios prieš Antrosios Šventyklos sugriovimą, išminčius. Pasižymėjo savo išmintimi ir tikėjimu. Apie jo mirtį nėra patikimų žinių.

Yra pasakojimas apie tai, kad jis keturis kartus (klausimuose, liečiančiuose ritualinį švarumą) stojo prieš daugumos nuomonę ir buvo atskirtas nuo bendruomenės. Prieš mirtį jis paprašė savo sūnaus, kad šis pripažintų išminčių tiesą šiais keturiais atvejais. Į sūnaus klausimą, kodėl jis pats to nepadarė, Akavija ben Mahalaliel atsakė: „Aš tai girdėjau iš daugelio, ir taip pat išminčiai girdėjo iš daugelio. Aš laikiausi savo, ir jie taip pat laikėsi savo. Tu girdėjai tai tik iš manęs, ir dabar geriau tau palikti tai, ką girdėjai iš vieno, ir priimti daugumos nuomonę“.

Kai sūnus paprašė, kad tėvas kaip paskutinę valią išreikštų norą, jog jo draugai-išminčiai panaikintų jo atskyrimą, jis atsakė: „Aš prisakau: tegul tavo darbai artina tave prie išminčių, ir tegul tavo darbai tolina tave nuo išminčių“.


[2] Rabi Jaakov (bar Koršai) – ketvirtosios kartos tanajus, rabano Šimono ben Gamliel patikėtinis. Žinomi jo posakiai: „Viena valanda „tšuvos“ (atgailos, sugrįžimo) ir gerų darbų šiame pasaulyje geriau, nei visas gyvenimas pasaulyje, kuris ateis, tačiau viena valanda sielos palaimos pasaulyje, kuris ateis, geriau už visą gyvenimą šiame pasaulyje“ (Avot, 4:17).