Su Miškano pastatymo džiaugsmu užbaigiame Toros knygą „Šmot“. Iš tikro mumyse atsiveria dvasinė analizė, kaip kiekvieną žmogų galima padaryti šventu „Kūrėjo Miškanu“.
Savaitinė dalis tęsia pasakojimą apie Miškano statybą ir paaiškina ryšį tarp Miškano ir Šabato. Šioje Toros dalyje atsiveria amžinoji jėga, vienijanti Izraelio tautą, kuri ištaiso visus trūkumus ir klaidas.
Savaitinė dalis aprašo bene didžiausią Izraelio prasižengimą, einant per dykumą – „Aukso Veršio nuodėmę“. Tačiau iš tikro ir pats didžiausias „kritimas“ turi privalumą, nes tada galima „pamatyti“ tikrą savo padėtį, t.y. tikrą savo norą dvasingumui.
Savaitinė dalis „Tecave“ atskleidžia mums ypatingą Moše vaidmenį, ir jo „anuliavimosi potencialą“.
Savaitinė Toros dalis aprašo aukojimus, kuriuos atnešė Izraelio sūnūs Miškano (Susirinkimo Pastogės) statybai.