• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

פנימיות פרשת לך לך באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Lech Lecha“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Agmonas הרב דויד אגמון

Savaitinė Toros dalis pasakoja apie mūsų tėvą Abrahamą,
kuris skaitosi „Tikėjimo Etalonu“.
Šventasis „Zoharas“ atveria mums,
kad Abrahamas yra ne tik mūsų „kelrodis“,
iš tikro Abrahamas išreiškia mūsų sielos potencialą,
kuris ypatingu būdu gali atvesti ją į ištaisymą.

Įvadas.
Jau praėjo apie keturis tūkstančius metų nuo Abrahamo gyvenimo laikų,
kas tai per legendinė asmenybė, ir koks ryšys sieja ją su mūsų dienomis?
Aišku, kad Abrahamas nėra tik judėjų tautos pradininkas,
Toros išminčiai sako, kad tai yra milžiniškas sielos potencialas,
esantis kiekviename iš mūsų.

Iš tikro kiekvienas žmogus turi pažinti šį potencialą,
kad ateiti prie savo sukūrimo tikslo.
Tai asmenybė, kuri pakeitė pasaulio „veidą”,
nes tai pirmas žmogus, kuris iškėlė tikėjimo viena visuotine Jėga idėją.
Taip pat Abrahamas bendrai išaukštino paties tikėjimo jėgą,
ir su juo susijusias didžiąsias realybės paslaptis.

Iš tikro Abrahamas skaitosi kūrimo priežastis, kaip parašyta:
„Štai dangaus ir žemės atsiradimas pagal jų sukūrimo tvarką (בהבראם „behibream“)“.
Žodžius „pagal jų sukūrimo tvarką (בהבראם – „behibream“)“ sudaro tos pačios raidės,
kaip ir žodžius „dėl Abrahamo“ (באברהם – „BeAbraham“).

Todėl Tora sako, kad dėl Abrahamo,
t.y. dėl šios sielos deklaruojamų idėjų,
ir buvo sukurti dangus ir žemė.
Pabandykime suprasti, kaip Kūrėjo įsakymas išeiti iš savo žemės, gimtinės, tėvų namų,
iš visko, kas tau įprasta liečia kiekvieną iš mūsų.

Kiekvieno žmogaus individualus ištaisymas.
Šventasis Ari rašo, kad kiekvienas žmogus turi savo individualų ištaisymą,
ir tuo kiekvienas įneša savo unikalų indėlį į bendrą pasaulio ištaisymą.
Išminčiai mums sako, kad visi blogi ir geri įvykiai žmogaus gyvenime yra nukreipti į šitą išaukštintą tikslą.

Iš tikro net pačios sunkiausios situacijos yra tik kaip priemonės žmogaus ir viso pasaulio ištaisymui.
Žinome, kad iš „viršaus“ niekada „nesileidžia“ blogis – viskas yra žmogaus gerovei.
Taip pat ir Abrahamas augo namuose, kur buvo išpažįstama „stabmeldystė“,
tačiau būtent šios kliūtys ir davė jam galimybę tapti tikėjimo į vieną Kūrėją pradininku.
Taip Abrahamas tapo ne tik savo, bet ir viso pasaulio ištaisymo simboliu.

Išeik „iš savęs“.
Admoras iš Slonim „Netivot Šalom“ rašo, kad įsakymas „Lech Lecha“ („Išeik iš savęs“) reiškia išėjimą į savo sielos ištaisymą.
Tai iš tikro kiekvieno „Izraelio žmogaus“ pareiga – išeiti savo pykčio, priekabumo, neryžtingumo, tingumo... ir kitų savo blogų savybių.
Kaip sako knyga Zohar:
„Nepasilik su šiais nusidėjėliais (esančiais tavyje), bet ryžtingai išeik į kitą pasaulį (mentalitetą), kurį parodys tau Kūrėjas“.

„Išėjimo“ sąvoka.
Pats „išėjimo“ įsakymas nurodo į pastovų „judesį“, pastovų progresą,
kuriame visada turi būti žmogus.
Kūrėjo darbe žmogus kiekvieną akimirką turi būti „judesyje“, nes stovėjimas vietoj,
tai – ėjimas atgal.

Iš tikro dvasingume stovėjimas vietoj reiškia „kritimą“,
todėl Kūrėjas nurodo Abrahamui dvasinio darbo specifiką:
„Visą laiką – pirmyn“.
Raši sako, kad tai buvo pirmasis išbandymas, iš dešimties,
kuriuos praėjęs, Abrahamas tapo – „dešine Kūrėjo ranka“.

„Išėjimų“ tvarka.
Parašyta: „Išeik iš savo šalies (žemės) ir iš savo gimtinės, ir iš savo tėvų namų“ (Berešit 12 – 1).
Iš tikro logiškai išėjimo tvarka turėtų būti iš kitos pusės: pirmiausia „iš namų“, paskui iš „gimtinės“, ir tik paskui iš „šalies (žemės)“.
Tačiau čia Tora nori mums parodyti dvasinio darbo, darbo su savo savybėmis, tvarką.
Todėl ši tvarka prasideda nuo lengvesnio iki sunkesnio.

„Išeik iš savo žemės“.
Pirmasis „išėjimas“ iš tų blogų savybių,
kurias žmogus įsigijo veikiamas savo šalies ir valstybės.
Žinoma, kad kai žmogus persikelia gyventi į kitą šalį,
jis pamažu perima tos šalies papročius, kaip gerus, taip ir blogus.
Iš tikro čia pirmas ir pats lengviausias „išėjimas“,
kurį turi atlikti žmogus, kelyje į „Pažadėtą žemę“.

„Išeik ... iš savo gimtinės“.
Tai jau „gilesnis“ sielos sluoksnis, tai tos blogos savybės,
kurias tu paveldėjai iš savo giminės, savo šeimos, savo gyvenimo būdo.
Tačiau ir čia nesustok, nes yra dar gilesnis tavo sielos sluoksnis.

„Išeik ...iš savo tėvų namų“.
Žmogui reikia išeiti iš pačio giliausio ir labiausiai artimo blogų savybių sluoksnio,
kurį jis paveldėjo iš savo tėvų.
Tai pats sunkiausias „išėjimas“.

Iš tikro vaikai visada yra sekanti,
labiau pasistūmėjusi „pakopa“ už tėvus,
todėl mums, vaikams yra labai sunku matyti,
kai tėvai „stovi vietoje“ ir neprogresuoja,
t .y. elgiasi „kaip ir visada“,
tačiau tu jau supranti, kad tai yra neteisinga...

Ir užbaigia Tora:
„Į žemę, kurią Aš tau parodysiu“.
Žodžio „Žemė“ (ארץ) šaknis, kaip rašo knyga Zohar, yra artima žodžio „Noras“ (רצון) šakniai.
Todėl „žemė“, kurią turi parodyti Kūrėjas,
tai noras „susilieti“ su Juo.
Tačiau, kaip sako Admoras iš Slonim „Netivot Šalom“,
negalima iškart „ateiti“ prie šio noro.

Todėl dvasinis darbas prasideda nuo lengvesnio iki sunkesnio.
Iš tikro noras „susilieti“ su Kūrėju negali būti „švarus“,
kol dar mes dar esame kitų norų,
kuriuos ir išvardija Tora, įtakoje.

Išvada.
Tora yra amžina, ji nekalba apie senovinį Ur – Kasdimą,
ji nekalba apie senovėje gyvenusį Abrahamą.
Ji kalba apie mūsų kartą, apie mus.
Tora kalba apie mūsų dabartinius siekius:
pinigams, daiktams, garbei, karjerizmui...

Visi šie siekiai ir vadinasi – „Avoda zara“ („svetimas darbas“ – „stabmeldystė“).
Tai tikras melas, ir mes giliai viduje tai jaučiame...
Tačiau pasisekimas „Išeiti iš Ur – Kasdimo“ galimas tik su Dangaus pagalba.
Todėl žmogui draudžiama pasitenkiti pasiektu rezultatu,
ir „užmigti ant laurų“.

Savaitinė Toros dalis ragina mus „eiti“ ir „eiti“ į priekį,
nesustojant kilti „šventumo laiptais“.
Visas jėgas, visą „potencialą judesiui“ žmogus turi gauti iš „mūsų tėvo Abrahamo“.
Abrahamas užlipo „tikėjimo laiptais“,
pramindamas mums kelią.

Todėl Toroje Kūrėjas prižada Abrahamui:
„Ir palaiminsiu visus laiminančius tave,
o keikiančius tave – prakeiksiu... Ir būsi Palaiminimas“.