kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ככל שאדם מבין שלשם שמים הוא דבר חשוב, האמת - שהקיום שלא לשם שמים הוא חשוב הרבה יותר. רב ברוך אשלג ע''ש בעל הסולם. Kiek žmogus supranta, kad Toros vykdymas „Dangaus vardu“ yra labai svarbus dalykas, iš tikro Toros vykdymas (pradžioje) ne „Dangaus vardu“ yra žymiai svarbesnis dalykas. (Ravas Baruchas Ašlagas Baal Sulamo vardu).

פנימיות פרשת וירא באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Vajera“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Egmonas

 
 
 

Uždaryti užduotį



 


Savaitinė Toros dalis „Vajera“ pasakoja, kaip mūsų tėvas Abrahamas didelių išbandymų dėka tapo visų kartų meilės ir gerumo simboliu.
Pagrindinis šios dalies įvykis apie Icchako aukojimą vidinės Toros ir kabalos aspektu moko mus, kaip galima ištaisyti ir subalansuoti savo  sielą.

Įvadas.
Mūsų karta yra apimta nesibaigiančio lakstymo ir vaikymosi,
sielos ramybė tampa nepasiekiamu dalyku.
Šių laikų madingiausias, aktualiausias ir visų suprantamas dalykas yra psichologo pagalba bei konsultacijos.
Amžinos vertybės tokios, kaip šeima, vyro ir moters santykiai, bei santuokos šventumas katastrofišku greičiu praranda savo reišmę ir vertę...

Tačiau kaip mes nukritome ir tebekrentame taip žemai?
Visų šių įvykių fone pas mus ateina savaitinė Toros dalis „Vajera“,
primindama mums kas yra žmogiška,
ir neleidžia mums visiškai nusileisti iki „gyvuliško“ lygmens.
Kas gi iš tikro yra „žmogiškas lygis“?
Knyga Zohar sako, kad „žmogaus pakopa“ reiškia Toros ir priedermių laikymasis.
Ir pirmas žingsnis į tą „pusę“ yra – midot (savybių) ištaisymas.
Savaitinė dalis „Vajera“ yra „kertinis akmuo“ mokantis mus,
kaip teisingai „subalansuoti“ savo savybes.

Savaitinės Toros dalies įvykių eiga.

Pradžioje pasakojama apie trijų svečių, kaip vėliau išaiškėja – angelų, apsilankymą,
ir apie žinią, kad už metų Sara pagimdys sūnų – Icchaką.
Paskui Tora pasakoja apie Sodomos ir Gomoros (Amoros) sunaikinimą, ir apie Loto dukteris.
Toliau pasakojama apie Icchako gimimą ir jo „Apipjaustymo Sandorį“, bei  Išmaelio išvarymą...
Savaitinė dalis baigiasi Icchako aukojimu ir Rivkos gimimu.
Icchako aukojimas – tai dešimtas, pats sunkiausias Abrahamo išbandymas.
Visi šie pasakojimai, nors atrodo, kaip grožiniai,
tačiau  iš tikro  tai nuorodos į mūsų sielos ištaisymą ir darbą Kūrėjui.

Pasaulio egzistencijos sąlyga yra gerumas ir meilė.

Parašyta: „Pasaulį pastatys gerumas“ (Tehilim 89 – 3).   
Rabi Akiva sako: „Mylėk savo artimą, kaip save patį, tai – pagrindinė Toros taisyklė“ (Talmudas, Nedarim).
Iš tikro meilė – tai pasaulio sukūrimo ir egzistavimo priežastis.
Yra žinoma, kad Antroji Šventykla buvo sugriauta  dėl „bepriežastinės neapykantos“.
Aiškiai matome, kad „neapykanta“ yra priešinga „meilei“,
todėl ji (neapykanta) yra viso griovimo priežastis.
Abrahamas atėjo prie absoliučios meilės savybės,
todėl tapo „gerumo vežimu“ (merkavat šel chesed).
Iš tikro nuo Abrahamo prasideda „pasaulio ištaisymas“.
Kaip sako išminčiai, kad Pirmasis Adamas (žmogus) „sugadino“ pasaulį,
o nuo Abrahamo prasideda „pasaulio ištaisymas“,
kurį privalo užbaigti Izraelis (Isra – El, žmogus nukreiptas į Kūrėją).

Priešingų sielos savybių „sujungimas“ ir „balansas“.

Pasakojime apie Icchako aukojimą du kartus parašyta:
„Ir nuėjo abu (Abrahamas ir Icchakas) kartu“,
taip pat pasakojimas užsibaigia: „Ir ėjo kartu“.
Šventasis Ari sako, kad Icchako „aukojimas“ (akeda)  reiškia „pririšimas“ (kišur).
Iš tikro per aukojimą Abrahamo „gerumo“ savybė buvo „surišta“ su Icchako „griežtumo“ savybe.
Ir atvirkščiai Icchako „griežtumo“ savybė buvo surišta su Abrahamo „gerumo“ savybe.

Iš tikro pirmuosiuose išbandymuose Abrahamas tapo tobulas „gerume“,
tačiau vėliau jis suprato, kad visiškas „gerumas“ nėra absoliutus tobulumas,
reikia čia įjungti ir griežtumą.
Kaip rašo „Šventuose laiškuose“ Baal Sulamas,
jei vaikas pajaučia iš tėvų visišką gerumą,
be jokio griežtumo,
galiausiai vaikas ima nekęsti tėvų...

Todėl pradžioje parašyta: „Ir Dievas (Elokim) bandė Abrahamą“.
„Elokim“ – tai Kūrėjo „griežtumo ir baimės“ savybė.
Iš tikro „Icchako aukojimo“ esmė – tai Abrahamo savo „gerumo“ pergalėjimas
ir „pririšimas“ prie baimės Kūrėjui ir „griežtumo“.
Todėl pirmas „Ir nuėjo abu kartu“ liečia „gerumo“ įjungimą į „baimę ir griežtumą“.

Ir jau antrą kartą „Ir nuėjo abu kartu“,
Icchakas suprato tėvo planus,
tačiau, nors ir būdamas 37 metų tvirtas vyras,
vis tiek pakluso šimtamečiui tėvui.
Ir aišku, kaip parašyta:
„Kūrėjo paslaptis, bijantiems Jo“ (Tehilim 25),
angelas išgelbsti abu ir tėvą ir sūnų,
parodydamas aukai skirtą aviną.

Iš tikro dar liko išsiaiškinti trečio „Ir ėjo kartu“ prasmę.
Čia Tora moko mus labai svarbaus darbo Kūrėjui aspekto,
nes kai žmogus nugali kokią tai savo blogą savybę, 
tada ateina pas žmogų blogio instinktas ir nori įvesti jį į puikybę.
Taip buvo ir Abrahamui.
Todėl po aukojimo Abrahamas su Icchaku grįžta pas paliktus jaunuolius,
ir paguodžia juos dėl to,
kad jie nenusipelnė šios didelės šviesos.
Taip Abrahamas, sugįždamas į „mažą būseną“,
išsigelbsti nuo blogio instikto „paspęstų“ puikybės spąstų.

Išvada.
Pradžioje klausėme:
Kaip mes nukritome ir tebekrentame taip žemai?
Atsakymas tampa visiškai aiškus:
Visų blogybių priežastis yra mūsų nutolimas nuo šventos Toros.
Vietoj to, kad ieškotume patarimo Toroje,
mes prašome pagalbos pas psichologą,
stengiamės pasinerti į „svetimų kultūrų“ siūlomus trumpalaikius malonumus.
Kaip sako Baal Sulamas „Įvade į Mokymą apie dešimt sfirot“,
kad visų mūsų bėdų šaltinis yra:
„Nepakankamas „Kūrėjo valdymo“ žmonėmis, supratimas“.
Ir iš tikro niekur kitur negalima rasti Kūrėjo, tik Toroje.
Todėl, jei pašalinsime šią priežastį,
 tada, kaip sako Kūrėjas:
„Ieškantis Manęs nuo ankstaus ryto, suras Mane“.