• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

פנימיות פרשת חיי שרה באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Chajei Sara“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Agmonas הרב דויד אגמון

Ši savaitinė Toros dalis atskleidžia mums labai svarbų aspektą darbe Kūrėjui.
Parašyta Talmude (traktatas „Negaim“):
„Žmogus mato tik kitų trūkumus ir nemato savo“.

Savaitinės dalies įvykių seka.
Pradžioje Tora pasakoja apie Saros, mūsų motinos mirtį.
Paskui Abrahamas nusiperka iš Efrono sklypo dalį,
kuriame yra Machpelos uola.
Tai vieta, kurioje yra palaidotas pirmas Adamas ir Chava (Ieva).
Šioje uoloje Abrahamas laidoja Sarą.

Paskui Abrahamas išsiunčia savo tarną Eliezerį,
kad jis rastų žmoną jo sūnui Icchakui.
Ir Eliezeris parveda Icchakui Rivką,
kuri tampa Icchako žmona.

Abrahamas veda Ketūrą, iš tikro tai kitas Hagaros vardas.
Todėl, išeinant iš to, kad Tora neleidžia vyrui gyventi be žmonos,
Abrahamas po Saros mirties, iškart parsiveda namo Ketūrą.
Šioje Toros dalyje mes taip išsiskiriame ir su Abrahamu.

Saros išbandymai.
Midrašas pasakoja, kad Abrahamas su Sara buvo veiksmo žmonės.
Abrahamas darydavo gijūrą (perėjimą į judaizmą) vyrams,
o Sara – moterims.
Ir nors savaitinė Toros dalis vadinasi „Saros gyvenimas”,
Tačiau ji pasakoja apie Saros mirtį.

Iš tikro Sara miršta tą dieną,
kai Icchakas yra tėvo vedamas aukojimui.
Išminčiai sako, kad ši diena buvo Jom Kipurimas.
Magidas iš Kožnicų mano,
jog kvaila galvoti, kad Sara mirė iš sielvarto dėl sūnaus.
Taip pat išminčiai mums atskleidžia,
kad Sara buvo didesnė pranašė už Abrahamą.
Čia turime „nusileisti” į šio pasakojimo gilumą.

Iš tikro Sara suprato,
kad aukojimo (akeda – „surišimo”) dėka pasaulyje bus padaryta didelė vienybė.
Todėl midrašas pasakoja, kad Sara žinojo,
koks didelis dalykas atiduoti Kūrėjui sielą tokią valandą.
Taip pat ir Icchako siela pakilo į aukštybes ir pasiliko ten tris mėnesius.

„Sara” – tai nuoroda į valdymą.
Žodis „sara (שרה)” yra giminingas žodžiui „srara (שררה)” (valdymas, viešpatavimas).
Tačiau tai nereiškia „išorinis” valdymas žmonėmis.
Sara atskleidė savitą, vidinį darbo Kūrėjui aspektą.
Rabi Akiva midraše (Berešit Raba 59) paaiškina,
kad Sara pragyveno 127 metus,
ir kiekviena jos diena buvo pilna prasmės ir meilės Kūrėjui.
Panašiai po daugelio metų Saros palikuonis – karalienė Estera,
valdė 127 šalis su didele išmintimi ir meile…

„Viskas tik į gerą“.
Iš Saros galime pasimokyti idėjos:
„Viskas tik į gerą“.
Ši idėja mūsų sielose atidaro paslėptus dvasinės stiprybės klodus.
Iš tikro galimybė išmokti gyvenime visur matyti Kūrėjo gerumą,
reikalauja didelio pasiruošimo ir darbo.

Matome iš Saros pavyzdžio,
kad negalėdama susilaukti vaiko,
ji atiduoda savo vyrui tarnaitę,
sakydama: „Pastatysiu iš jos (šeimą)“.

Iš tikro begalinis tikėjimas Kūrėjo pažadu,
kad Sara su Abrahamu tokio amžiaus susilauks vaiko,
turi būti mums visiems būti, kaip devizas gyvenime.
Todėl Toroje sako Angelas Sarai:
„Ar gali pas Kūrėją būti neįmanomo dalyko?“ (Berešit 18 – 14).
Matome, kad Sarą savo pavyzdžiu moko mus pasitikėti Kūrėju net beviltiškoje situacijoje.

Savo trūkumų nematymas.
Raši atkreipia mūsų dėmesį į labai keistą dalyką šioje savaitinėje dalyje.
Iš tikro jau žinome, kad Toroje nėra nei vienos nereikalingos raidės,
nei vieno nereikalingo ženklo.
Tačiau šioje savaitinėje dalyje kelis kartus yra pasakojama ta pati istorija!

Iš pradžių Tora perduoda Abrahamo pokalbį su Eliezeriu,
kur Abrahamas liepia savo tarnui parvesti Icchakui žmoną.
Paskui šį pokalbį Eliezeris pasakoja Rivkai,
ir vėliau viską smulkiai Rivkos tėvams.

Dalykas tas, kad pas Eliezerį buvo dukra,
kurią jis tikėjosi išleisti už Icchako.
Todėl mums Tora parodo,
kaip šiuose pasakojimuose Eliezeris labai subtiliai,
stengiasi elgtis savo dukros naudai,
t.y. vienoje vietoje sukeičia įvykių tvarką,
o kitoje nutyli Abrahamo žodžius.

Matome, kad Tora mums atskleidžia tą faktą,
kad žmogus yra linkęs galvoti apie save geriausiai – nematyti savo trūkumų.
Lygiai taip pat žmogus nemato ir savo vaikų trūkumų.
Kitaip sakant Eliezeris manė,
kad jo dukra yra labiau verta Icchako, nei Rivka.
Todėl Eliezeris iki paskutinės minutės tiki,
kad kam pavyks išleisti dukrą už Icchako...

Tačiau, kai jis pamato,
kaip Kūrėjas stebuklingai „sudėlioja“ visus įvykius,
jam nebelieka abejonės apie savo kelio ir misijos teisingumą,
kaip „išorine“, taip ir „vidine“ prasme.

Iš tikro Eliezeris numaldo savo norą išleisti dukrą už Icchako,
nusilenkia Kūrėjui ir taria:
„Laiminu Kūrėją, mano pono Abrahamo Dievą,
kuris atvedė mane tiesos keliu“ (Berešit 24 – 48).

Išvada.
Matome, kad Eliezeris dėkoja Kūrėjui už tai,
kad Jis tiesiogine prasme atvedė jį „tiesiu“ keliu.
Ir taip pat davė jėgų eiti tiesos keliu,
t.y. vykdyti savo pono Abrahamo norą,
kuri aišku sutampa su Kūrėjo valia.
Taip ir žmogus turi nesivadovauti savo egoistiniais norais,
bet vykdyti Kūrėjo valią.