• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

פנימיות פרשת וישב באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Vaješev“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Agmonas הרב דויד אגמון

Iš šios savaitinės Toros dalies galima išmokti,
kaip iš „tamsos“ pakilti į „šviesą“,
ir kaip „Aukštutinis“ valdymas viską veda į „Galutinį Tikslą“.
Taip pat galima pamatyti,
kaip iš „didžiausios tamsos“ ir „kritimo“ gimsta „Mašijacho (Mesijo) šviesa“.

Įvadas ir įvykių seka.
Savaitinė yra padalinta į tris dalis:
- Josefo sapnai, pardavimas ir „nusileidimas“ į Egiptą.
- Jehudos ir Tamaros istorija.
- Tolesnis Josefo buvimas Egipte.
Iš tikro ši ir ateinančios savaitinės Toros dalys yra „stebuklingu“ būdu susijusios su Chanukos švente.

Josefo sapnai, pardavimas ir „nusileidimas Į Egiptą“.
Pirmoje Toros knygoje „Berešit“ sutinkame visą eilę sapnų.
Savaitinė dalis prasideda Josefo sapnais,
ir baigiasi faraono vyno pilstytojo bei faraono kepėjo sapnais.
Josefas sapnuoja du sapnus,
kurie abu turi vieną pranašišką prasmę:
Josefas turi „iškilti“ virš brolių, ir visi turi lenktis jam.

Ir pagal taisyklę, kad „draudžiama „slopinti“ pranašystę“,
Josefas pasakoja broliams savo sapnus,
tuo nusipelnydamas jų neapykantą.
Broliai nutaria nužudyti Josefą, nes mano,
kad jis yra jų „kartos Ezavas“.

Tačiau Reuveno ir Jehudos dėka Josefas lieka gyvas,
bet yra atiduodamas išmaeliečiams,
kurie jį nuveža į Egiptą ir parduoda Potifarui,
farono apsaugos viršininkui.

Jehudos ir Tamaros istorija.
Jehuda atvyksta pagyventi pas savo draugą Chirą adulamietį.
Jehuda veda ir jam gimsta trys sūnūs: Eras, Onanas ir Šela.
Eras veda Tamarą ir greitai miršta,
tada Tamarą veda Onanas ir taip pat miršta.

Iš tikro abu broliai miršta,
nes „išleidžia“ savo sėklą ant žemės.
Tamara, matydama, kad ji neatiduodama į žmonas Šelai,
paslapčia apsimeta prostitute,
ir permiega su savo uošviu – Jehuda.
Taip jai gimsta dvynukai: Parecas ir Zarachas.

Tolesnis Josefo buvimas Egipte.
Josefas atsiduria Egipte, kur turi didelį pasisekimą,
valdydamas Potifaro namus.
Tačiau Potifaro žmona – Zlicha,
bandydama bergždžiai suvilioti Josefą,
galiausiai jį neteisingai apkaltina,
ir Josefas atsiduria „nelaisvės namuose“.

„Nelaisvės namų“ viršininkas, kaip ir Potifaras, visus savo reikalus patiki Josefui.
Taip pat ir čia Josefą lydi neregėtas pasisekimas.
Galiausiai Josefas paaiškina faraono didžiūnų:
„vyno pilstytojo“ ir „kepėjo“ sapnus,
kurie išsipildo su nuostabiu tikslumu.

Nuosprendis tremčiai.
Iš pirmo žvilgsnio sunku paaiškinti,
kaip Toros ir aukštos moralės žmonės – Josefas ir jo broliai,
nusideda pačiai Torai.

Ir nors iš tikro dar nebuvo Izraeliui duota Tora,
tačiau parašyta midraše,
kad Tėvai laikėsi visos Toros dar prieš Jos davimą.
Pirmiausia, kodėl Josefas persako tėvui – Jakovui netinkamas savo brolių kalbas?
Juk parašyta: „Kurstytojas (apkalbinėtojas) išskiria bičiulius“ (Mišlei 16 – 28).

Iš kitos pusės, kodėl broliai gali parduoti Josefą į vergiją?
Juk parašyta Toroje:
„Jei kas nors pavogs sielą iš savo brolių Izraelio sūnų ir pavergs jį,
bei parduos į vergiją, tokį vagį reikia užmušti,
tuo pašalink blogį iš savo tarpo (Dvarim 24 – 7).

Tačiau Tora ir Talmudas gerai paaiškina šiuos „netinkamus“ poelgius.
Pirmiausia sako Kūrėjas Abrahamui:
„Gerais (svetimšaliais) bus tavo sėkla ne savo žemėje“ (Berešit 15 – 13).
Todėl Jakovas ir jo sūnūs privalėjo „nusileisti“ į Egiptą,
kad įvykdytų Kūrėjo nuosprendį.

Išminčiai sako:
„Jakovas turėjo būti nutemptas į Egiptą „metalo grandinėmis“ (Talmudas, Šabatas).
Iš čia tampa aiškus „keistas“ Josefo ir jo brolių elgesys.
Iš tikro pats Kūrėjas sąlygojo visus šiuos įvykius „pačia lengviausia“ forma.

Visi savaitinės dalies įvykiai yra su „kritimo“ ženklu.
Šioje Toros dalyje į akis krenta tai,
kad visi įvykiai pasakoja apie vis didėjantį „kritimą“:
- broliai, būdami tobuli Jakovo sūnūs,
vedami pavydo, parduoda brolį į vergovę,
ir todėl „krenta“ ir prasižengia Toros priedermėmis.
- Josefas iš mylimo sūnaus,
besimokančio su tėvu Toros paslapčių,
„krenta“ ir pasidaro Egipto vergu, bei kaliniu.
Pabandykime suprasti, kas slepiasi po šiais Toros pasakojimais,
ir kaip tai susiję su Chanukos švente.

Mašijacho gimimas.
Reikia išsiaiškinti, kodėl Toroje į pasakojimą apie Josefą įsiterpia istorija apie Jehudą ir Tamarą?
Parašyta „Megilat Rut“:
„Štai Pareco giminė. Parecui gimė Checronas...Boazui gimė Ovedas, o Ovedui gimė Jišajas, Jišajui gimė Davidas“.
Kada gimsta Parecas?

Visos neapykantos ir sumaišties fone iš Jehudos ir Tamaros susijungimo gimsta Parecas.
Šiame susijungime buvo padėta „Mašijacho, Davido sūnaus“ sėkla.
Iš tikro pačioje didžiausioje „tamsoje“, Josefo paslėpime, Jakovo gedule,
bei Šchinos „pasitraukime“, gimsta „Išgelbėtojas“.

Ryšys su Chanuka.
Savaitinė dalis „Veješev“ kiekvienais metais „išpuola“ prieš Chanukos šventę.
Tai yra užuomina į Chanukos dvasinę prasmę.
Iš tikro, kai viską apima juodžiausia tamsa,
ateina laikas dvasiniam darbui,
atveriančiam pačią didžiausią dvasinę šviesą.

Šviesa, kuri šviečia per Chanuką, tai „Galutinio ištaisymo“ šviesa.
Midrašai rašo, kad graikai norėjo „užtemdyti judėjų akis Toros šviesai“,
tačiau vyriausias kohenas Matitjahu su savo sūnumis pakilo į kovą,
kad apginti Izraelio Torą.
Matome, kad saujelė judėjų pasipriešina ir nugali stipriausią pasaulyje imperiją,
„išvalo“ Šventyklą, bei uždega Menorą – viso pasaulio dvasinės šviesos šaltinį.

Lygiai tokią pačią nelygią kovą, tik kitame lygyje, laimi Josefas.
Iš tikro, kai Josefas išstovi ir nepasiduoda Potifaro žmonos gundymams,
kaip sako midrašas, tuo laiku prieš Josefą sukyla viso pasaulio „blogio instinktas“.
Matome, kad Josefas, kaip ir vėliau Matitjahu sūnūs nugali blogį ir priešus,
kaip „vidinius“, taip ir „išorinius“.

Išvada.
Karas su „graikais“ ir su „blogio instinktu“ nesibaigė,
jis kiekvieną dieną vyksta mumyse ir už mūsų.
Visa mūsų karta randasi siaubingoje „dvasinėje tamsoje“.
Tačiau po juodžiausios nakties tamsos visada išaušta rytas.
Žodis „Rytas“ – „Šachar“ (שחר) giminingas žodžiui „Juodas“ – „Šachor“ (שחור).
Iš tikro rytas prasideda po pačios tamsiausios nakties akimirkos.

Taip ir mes dabar randamės pačioje „juodžiausioje“ tamsoje,
po kurios turi prasidėti ryto aušra.
Todėl visi uždekime Chanukos žvakutę,
kad išskaidytume šią tamsą,
kad ši „Galutinio Ištaisymo“ šviesa apšviestų visas „Izraelio (einančių tiesiai į Kūrėją) sūnų“ sielas.