kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir pasakė Kūrėjas Moše: Eikime kartu pas faraoną, nes Aš užkietinau jo širdį ir jo tarnų širdis, kad „padėti“ šiuos Savo ženklus jo viduje. (Šmot 10 – 1)
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום

פנימיות פרשת מקץ באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Mikec“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Egmonas

 
 
 

Uždaryti užduotį



Savaitinė Toros dalis „Mikec“ pasakoja apie Josefo – teisuolio pakilimą iš „Egipto požemių“,
ir atsisėdimą į karalystės valdytojo sostą.
Šis pasakojimas atveria mums iki kokio tikėjimo ir pasitikėjimo Kūrėju dydžio mes turime ateiti.
Iš tikro faraono sapnai ir Josefo išbandymai,
tai liudijimai apie egzistuojančią Kūrėjo realybę.


Savaitinės dalies įvykių seka.
Pradžioje Tora pasakoja,
kad faraonas sapnuoja su sapnus,
kurių niekas negali paaiškinti.
Tačiau faraono vyno pilstytojas prisimena,
kad kalėjime yra judėjų jaunuolis,
kuris gali tai padaryti.
Taip Josefas atsiduria prieš faraoną,
ir išaiškina faraonui sapnų prasmę.
Tada faraonas paskiria Josefą faktišku Egipto valdytoju,
ir Josefas sukaupia Egipte maistą bado metams.
Matome, kaip Josefas aiškina faraono sapną,
taip ir atsitinka – ateina septyni sunkūs bado metai.


Jakovas sužino, kad Egipte yra maisto,
ir siunčia ten savo sūnus.
Taip Jakovo sūnūs atsiduria prieš savo brolį – Josefą,
faktišką Egipto valdytoją.
Broliai nepažįsta Josefo,
ir tarp jų įvyksta konfrontacija,
kurią sumaniai, vadovaudamasis meile,
ir vedantis didžių tikslų, sąlygoja pats Josefas.


Sapnai.
Šventasis Zoharas sako,
kad sapnuose yra „įsimaišę“ tiesa ir melas,
todėl sapnas priklauso nuo jo aiškinimo.
Iš tikro žmogus neturi niekam pasakoti savo sapnų,
nes sapnuose yra „maža pranašystės dalis“.
Ir kaip sako knyga Zohar,
žmogus gali pasakoti sapnus tik jį labai mylinčiam žmogui.


Sapnų aiškinimo jėga.
Sugrįžkime prie faraono sapnų.
Iš tikro, kaip mums pasakoja midrašas,
faraonas du metus sapnavo tą patį sapną,
tačiau atsibudęs, jį užmiršdavo.
Ir staiga po dviejų metų,
nuo Josefo buvimo „Egipto požemyje“,
faraonas prisiminė sapną.
Jis pasakojo sapną savo žyniams,
kurie visiškai negalėjo jo paaiškinti,
nors buvo didžiausi to meto pasaulio „burtininkai“,
kaip apie tai sako Talmudas:
„Į pasaulį iš viršaus nusileido dešimt „burtų dydžių“,
ir devyni iš jų nusileido Egipte“ (Talmudas, Kidušin).
Tada vyno pilstytojas faraonui rekomenduoja požemyje kalintį judėją – Josefą.
Iš tikro Josefas nesivadovavo magija, todėl jis,
atsidūręs prieš faraoną, sako:
„Ką Kūrėjas padarys, Jis (sapne) parodė faraonui“ (Berešit 41 – 28).


Pasitikėjimas Kūrėju.
Baal Šem Tovas rašo:
„Josefo buvimo „Egipto požemyje“ prasmė:
išvystyti žmoguje pasitikėjimą Kūrėju.
Josefas suprato,
kad kiekvieno žmogaus gyvenime egzistuoja „tamsūs“ ir „šviesūs“ periodai.
Kaip Zoharas aiškina Jobo (28 – 3) eilutę:
„Galą padėjo tamsai“.
Žodis „galas“ – „kec“ (קץ) giminingas žodžui „atsibudimas“ – „jekica“ (יקיצה).
Iš tikro kiekvienas „galas“,
tai yra jau kito, aukštesnio dalyko pradžia.
Josefas – teisuolis suprato,
kodėl jis įėjo į visišką tamsą,
Iš tikro, kas sukūrė tamsą?
Aišku – Kūrėjas.
„Nieko nėra – tik Kūrėjas“.
Todėl iš Josefo turime išmokti visiško pasitikėjimo Kūrėju.


Josefo klaida ir jos ištaisymas.
Aišku, kad teisuolis turi pasitikėti tik Kūrėju.
Todėl kaip galėjo Josefas prašyti faraono vyno pilstytojo,
kad šis papasakotų faraonui apie Josefą?
Rabi Kališas iš Amšinovo klausia,
kodėl praeitoje dalyje parašyta:
„Ir neprisiminė vyno pilstytojas Josefo ir užmiršo jį“ (Berešit 40 -23)?
Kodėl Tora, būdama absoliučiai lakoniška ir tiksli,
rašo dvigubai:
„ir neprisiminė“, „ir užmiršo“?
Iš tikro Tora nori mums parodyti,
kad Josefas, po savo prašymo vyno pilstytojui,
iškart suprato, kad pasielgė neteisingai.
Todėl jis meldėsi Kūrėjui,
kad vyno pilstytojas užmirštų Josefo prašymą.
Iš tikro matome, kad Josefas „atitaisė“ savo klaidą,
kol atėjo laikas ir Kūrėjas leido Josefui atsiverti,
kad išgelbėtų visą pasaulį.


Išvada.
Iš tikro Tora nori mums Josefo pavyzdžiu parodyti,
kad kiekvienas galime ištaisyti savo poelgį,
padarytą „silpnumo akimirką“.
Todėl, kai mes tikėjimo jėga nusipelnome „naujo supratimo“ ir „naujos dvasinės pakopos“,
Kūrėjas mums duoda galimybę „pakeisti“ ir padaryti gerais „netinkamus“ praeities įvykius.