kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Štai tokie įstatymai, kuriuos pateiksi prieš juos. Jei nusipirksi judėją vergą, tegul dirba pas tave šešis metus, o septintais išeis į laisvę veltui. Jei ateis vienas, tai vienas ir išeis, jei jis yra vedęs žmoną, žmona išeis su juo. Jei jo ponas duos jam žmoną, ir ji pagimdys sūnų ir dukterų, žmona ir jos vaikai pasiliks pas poną, o jis (vergas) išeis vienas (Šmot 21 – 1, 2, 3, 4).
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום

פנימיות פרשת שמות באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Šmot“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Egmonas

 
 
 

Uždaryti užduotį


 


Savaitinė dalis pasakoja apie Egipto tremtį ir išsivadavimą.
Žinome, kad visa kūrinija susideda iš:
 „indų“ ir „šviesų“,
iš teisuolių ir nusidėjėlių.
Taip buvo Egipte, tai vyksta ir dabar,
taip yra ir kiekvieno žmogaus sieloje.
Todėl, kaip kiekvienas žmogus turi savitą vardą,
taip kiekvienas turi ir savo „vaidmenį“ kūrinijoje.

Įvadas.

Tora pasakoja apie Izraelio „kritimą“ į Egipto tremties gilumą,
ir taip pat apie Moše, Izraelio išgelbėtojo, gimimą.
Iš tikro Tora nėra istorinis pasakojimas,
tačiau Ji nori mums parodyti „teisingą gyvenimo kryptį“.
Savaitinės dalies pavyzdžiu kiekvienas gali rasti kelią savo „vidiniam asmeniniam išsigelbėjimui“.
Išminčiai sako, kad visi Toros įvykiai ir asmenybės,
tai kiekvieno žmogaus „sielos jėgos“.
Todėl pasakojimas apie „Išsivadavimą iš Egipto“,
tai pasakojimas apie kiekvieno iš mūsų išsivadavimą iš savo asmeninio „Egipto“ ir „faraono“.

Savaitinės dalies įvykių seka.

Pradžioje pasakojama apie tolesnį Izraelio gyvenimą Egipte,
mirus Josefui ir jo kartai,
bei valdant naujam faraonui.
Iš septyniasdešimties žmonių Jakovo giminės,
Izraelis pagausėjo ir tapo labai didele tauta.

Tačiau egiptiečiai ėmė labai nekęsti Izraelio,
 ir faraonas „uždėjo“ Izraeliui vergiškus darbus:
gaminti „plytas“ (levenim) ir „molio skiedinį“ (chomer) piramidžių statybai.

Midrašas pasakoja, kad faraonas susapnavo sapną,
kad turi gimti Izraelio „Išvaduotojas“,
todėl jis liepė žudyti visus naujagimius judėjų berniukus.
Tuo metu gimsta Moše ir motina slepia jį melduose.
Faraono duktė Batja randa Moše ir įsivaikina jį,
todėl Moše auga faraono rūmuose.
Matome likimo ironiją:
Faraonas bijodamas „Izraelio Išvaduotojo“,
todėl, liepęs žudyti visus judėjų berniukus,
pats augina mažą Moše,
laikydamas „ant kelių“!

Taip Moše užauga ir mato savo tautos priespaudą.
Kartą Moše, gelbėdamas savo tautietį,
užmuša egiptietį,
ir bėgdamas nuo faraono keršto,
atsiduria Medijoje pas žynį Jitro,
kuris atiduoda jam savo dukrą Ciporą į žmonas.

Tuo tarpu miršta faraonas,
ir Izraelio pavergimas Egipte pasiekia kulminaciją.
Tada Kūrėjas pasirodo Moše „degančiame erškėčio krūme“,
ir liepia jam tapti „Izraelio Išvaduotoju“.
Todėl Moše su savo šeima grįžta į Egiptą,
kur jį pasitinka brolis Aronas.
Tada Moše su Aronu susitinka su Izraelio „vyresniaisiais“ ir praneša jiems,
kad atėjo išsivadavimo metas.

Moše su Aronu ateina pas faraoną ir paskelbia jam Kūrėjo įsakymą:
„Išsiųsk mano tautą“.
Faraonas atsako:
„Kas yra Kūrėjas, kad aš klausyčiau Jo balso“ (Šmot 5 – 2).
Tuo metu faraonas dar didina Izraeliui vergiškų darbų apimtis,
todėl tauta skundžiasi Moše,
ir Kūrėjas garantuoja jam:
„Su stipria ranka išvarys jus (faraonas) iš savo šalies“ (Šmot 6 – 1).

Kodėl savaitinė dalis vadinasi „Šmot“ (Vardai)?
Savaitinė dalis vadinasi „Šmot“ (Vardai),
nes vardas – tai „indas“ (įrankis),
kurį žmogus naudoja gyvenime.
Todėl labai svarbu duoti „gerą“ vardą.

Vardas – tai „indo“ forma,
kuri nustato „šviesos“ tame „inde“ pobūdį.
Iš tikro kiekviena raidė – tai nustatytas „dažnis“,
t.y. tam tikro  dažnio Kūrėjo šviesos „imtuvas“.
Raidės, susijungdamos į vardą,
nustato savitą ir ypatingą kūrinijos kokybę.

Todėl nuo savaitinės dalies „Šmot“ Izraelis,
išeidamas iš vergovės ir gaudamas Torą,
įgauna naują kokybę,
ir tampa idėjos apie vieną Kūrėją skelbėju visai žmonijai.

Tremties esmė – „sąmonės“ tremtis.
Savaitinės dalies pradžioje parašyta:
„Ir pakilo Egipte  naujas karalius, kuris nepažino Josefo“ (Šmot 1 – 8).
Raši aiškina pasakymą „nepažino“,
kaip „nenorėjo pažinti“.
Iš tikro žmogus žino ir pažįsta tai,
ką jis nori „žinoti“ ir „pažinti“,
todėl viskas priklauso nuo žmogaus noro.
Egipto tremties esmė – tai „sąmonės tremtis“.
Kas iš tikro turėjo geriausiai pažinti „Teisuolį – Josefą“?
Aišku pirmiausiai pats Izraelis.

Tačiau Izraelis „užmiršo Josefą.
ir todėl „nugrimzdo“ į tremtį,
nes užmiršo tą „kelią“,
kurį jiems parodė „Teisuolis – Josefas“.
Kaip rašo Ramchalis savo knygoje „Mesilat Jašarim“ (Tiesiųjų Kelias),
mūsų pasaulis yra kaip „labirintas“, kuriuo eina žmogus.
Išminčius – tai žmogus, „pakilęs“ virš labirinto,
todėl jis mato visus „akligatvius“.
Iš tikro, jei žmogus nori „neatsitrenkti kakta į sieną“,
jis turi klausyti išminčiaus patarimų...
Visą tai Izraelis prarado su Josefo mirtimi,
todėl ir atsidūrė „kartesnėje už mirtį“ tremtyje.

Pirmiausiai „asmeninis“ Išsigelbėjimas.

Baal Šem Tovas moko,
kaip buvo bendrai Izraelio tautos „Tremtis“ ir „Išsivadavimas“,
taip yra atskirai su kiekvienu žmogumi.
Todėl Baal Šem Tovas sako,
kad prieš bendrą tautos išvadavimo maldą,
žmogus turi melstis „asmeniniam“ išvadavimui.

Pagal Baal ŠemTovą yra dviejų rūšių tremtys:
Tai „chomer“ (molio skiedinio) materijos tremtis,
tada žmogaus „kūnas“ yra fizinėje tremtyje.
Kita tremtis yra „levenim“ (plytos),
tada žmogus yra „formos“,
ar „sąmonės“ dvasinėje tremtyje.

Josefas atspindi sąmonės „nušvitimą“ – atmintį,
o faraonas – „užmarštį“.
Todėl kai „mirė Josefas“ – „sąmonės nušvitimas  ir atmintis“,
iškart „pakilo Egipte  naujas karalius, kuris nepažino Josefo“,
t.y. atėjo faraonas – „užmarštis“ ir „sąmonės užtemimas“.

Gilesniu požiūriu.
Vidiniu Toros supratimu Mošė atspindi sfirą daat – „žinojimą“.
Todėl, kai „mirė Egipto karalius“ –„užmarštis“,
 ir atėjo pas Izraelį Moše – „žinojimas“, iškart:
„Ir dūsavo Izraelio sūnūs nuo darbo, ir sušuko,
ir pakilo šauksmas iki Kūrėjo“ (Šmot 2 – 23).
Būtent tada atėjo dviejų rūšių išsigelbėjimai:
 „materijai“ – kūnui ir „formai“ – gyvenimo būdui,
kuriuos ir realizavo Moše.