kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Štai tokie įstatymai, kuriuos pateiksi prieš juos. Jei nusipirksi judėją vergą, tegul dirba pas tave šešis metus, o septintais išeis į laisvę veltui. Jei ateis vienas, tai vienas ir išeis, jei jis yra vedęs žmoną, žmona išeis su juo. Jei jo ponas duos jam žmoną, ir ji pagimdys sūnų ir dukterų, žmona ir jos vaikai pasiliks pas poną, o jis (vergas) išeis vienas (Šmot 21 – 1, 2, 3, 4).
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום

פנימיות פרשת בא באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Bo“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Egmonas

 
 
 

Uždaryti užduotį




Savaitinė dalis užbaigia dešimties Egipto „bausmių seriją“,
ir moko mus apie „šviesos“ ir „indo“ prigimtį.
Iš tikro trys paskutinės bausmės atneša Izraeliui Išsigelbėjimo „šviesą“ ir parodo,
kaip ši „šviesa“ paruošia ateityje būsiantį „Galutinį Ištaisymą“.


Savaitinės dalies įvykių seka.
Savaitinė Toros dalis pasakoja apie tris paskutines bausmes:
- Skėrių antplūdį,
- Tamsą,
- Pirmagimių mirtį.

Izraeliui Kūrėjas duoda pirmą priedermę:
„Mėnesio pašventinimą“.
Moše gauna Išėjimo iš Egipto instrukciją:
Dešimtą dieną kiekvienuose namuose turi būti paruošta avis,
kurią reikia paskersti 14 dieną,
ir jos krauju patepti staktą ir durų rėmus.

Pusiaunaktį miršta visi Egipto pirmagimiai,
ir faraonas - taip pat pirmagimis, bijodamas mirties,
išsiunčia Izraelį iš Egipto.
Dar izraelitai Kūrėjo ir Moše paliepimu,
„pasiskolina“ iš egiptiečių indus bei rūbus,
ir 600 000 vyrų su visomis šeimomis išeina iš Egipto.


„Tikėjimas“ ir „Išėjimas į laisvę“.
Šiame pasakojime apie Egipto bausmes,
faraoną galima apibūdinti išsireiškimu – „Širdies sukietinimas“,
o Izraelį galima apibūdinti vienu žodžiu – „Tikėjimas“.

Iš tikro šią savybę Izraelis negavo „tiesiogiai“ iš Kūrėjo,
tačiau Izraeliui reikėjo „pastatyti“ tikėjimą pačiam.
Aišku, kad Kūrėjas padėjo Izraeliui,
„įskiepydamas“ jam iš kartos į kartą „Tėvų tikėjimą“,
tačiau galutinį „lemiamą žingsnį“,
Izraelis turėjo padaryti pats.
Todėl Izraeliui reikėjo „Geležies lydymo krosnies“ – „Egipto“,
nes ten jie susiformavo, kaip vieninga tauta.

Iš tikro judėjų širdyse „susižadino“ laisvės siekimo „taškas“.
Ir nors po eilės metų Izraelis vėl „įėjo“ į naują vergiją,
šis Egipto vergijoje susižadinęs „taškas“,
jau niekada nebegali būti „užgesintas“,
ir jis atves Izraelį į „Galutinį Išsigelbėjimą“.


„Išsigelbėjimas“ paskubomis.
„Išėjimas iš Egipto“ ir „Išsigelbėjimas (iš vergijos)“ turėjo būti „greitas“.
Iš tikro dar nebuvo atėjęs išsigelbėjimo laikas,
nes Izraelis dar buvo „nugrimzdęs“ į 49 „nešvarumo“ lygius,
todėl nebuvo vertas „Išsigelbėjimo“.
Kaip rašo midrašas (Jalkut Reuveni):
Ir „tie (egiptiečiai) buvo stabmeldžiai, ir tie (izraelitai) buvo stabmeldžiai“.
Ir klausia:
Kaip galima vienus – Izraelį išvesti iš Egipto, o Egiptą nubausti,
juk vieni ir kiti buvo „paskendę“ tame pačiame „nešvarume“?

Todėl reikėjo labai paskubėti, kad nebūtų „kaltinimo iš viršaus“.
Parašyta šventame Zohare, kad tuo laiku,
kai Izraelis išėjo iš Egipto,
Kūrėjas davė „leidimą“ kaltinimo Angelui – Satan „užsiimti“ su Jobu,
kad nukreipti dėmesį nuo Izraelio.
Todėl „Išėjimas iš Egipto“ ir buvo „paskubomis“.
Iš viso šito mes mokomės,
koks svarbus yra „skubotumas“,
jei norime priimti kardinalų pasikeitimą.


„Kalbos jėga“.
Šiame „Išėjimo iš Egipto“ pasakojime Moše kiekvieną kartą kreipiasi į faraoną,
bet faraonas nenori jo klausyti.
Tačiau Moše kalba kiekvieną kartą „pasklinda“ po Egiptą,
bei pradeda veikti kiekvieno egiptiečio sąmonę.
Visas Egiptas palengva pradeda „įsisąmoninti“ Moše žodžius,
ir Jau po trečios bausmės Egipto žyniai sako faraonui:
„Tai Dievo pirštas“ (Šmot 8 – 15).
Matome, kad žyniai jau tada pradeda įsiklausyti į Moše žodžius,
ir tik faraonas paskutinis „išgirsta“,
ką jam sako Moše.

Baal Sulamas „Šventuose laiškuose“ rašo,
kad žodį „faraonas“ (פרעה) sudaro raidės:
„pe“ (פע) „ra“ (רע) – „bloga burna“.
Todėl „Egipto bausmių“ pasakojimas,
tai perėjimas iš פע רע „pe“ „ra“ – „blogos burnos“ į פה סח „pe“ „sach“ – „kalbančią burną“,
arba Pesacho, „Išėjimo iš Egipto“, šventę.


„Tamsa“ ir „Šviesa“.
Iš tikro „Egipto bausmės“ buvo „bausmės“ Egiptui ir „gydymas“ Izraeliui.
Priešpaskutinė Egipto bausmė buvo „Tamsa“.
Išminčiai sako,
kad „Egipto tamsa“ nebuvo paprastas šviesos nebuvimas,
tačiau tai buvo „apčiuopiama“ tamsa.
Tai buvo tokia „tanki“ tamsa,
kad kas sėdėjo, negalėjo atsistoti ir atvirkščiai.

Midraš Raba klausia:
Kas tai buvo per tamsa?
Ir atsako, kad tai buvo „Aukštybių tamsa“.
Tačiau iš kur „Aukštybėse“ atsirado tamsa?
Juk „viršuje“ – dvasiniuose pasauliuose yra tik „šviesa“.
Iš tikro „viršuje“ yra tokia didelė šviesa,
kad jos visai neįmanoma suvokti.
Todėl, kaip pavyzdyje su šikšnosparniu ir gaidžiu,
tas, kas negali priimti ir suprasti šviesą,
tam šviesa virsta „juodžiausia tamsa“.
Kaip žmogus yra „apakinamas“ saulės šviesos,
kai jis išeina iš tamsaus kambario.

Taip ir egiptiečiams,
kurie buvo „paskendę“ savo materialiuose troškimuose,
ši šviesa tapo „baisia“ tamsa.
Admoras iš Slonimo („Netivat Šalom“) sako:
„Tas kas gyvenime nėra įpratęs prie dvasinės šviesos,
bet visada vadovaujasi tik materialiais troškimais,
tokiam žmogui „dvasingumo šviesa“ tampa sunkiais kentėjimais“.
Tačiau „pas Izraelio sūnus jų namuose buvo šviesa“ (Šmot 10 – 23).


„Pirmagimių mirtis“ – „šviesos atvėrimas“.
Išminčiai sako, kad „šviesos“ įėjimas į „indą“ ir atsivėrimas turi būti labai lėtas.
Kaip diena prasideda nuo ryto – lėto šviesos didėjimo ir stiprėjimo,
taip ir „Išsivadavimas iš Egipto“ prasideda nuo mažų bausmių iki didžiausių.
„Pirmagimių mirtis“ – tai paskutinis „žingsnis“,
nes tik Kūrėjas vienas gali nuspręsti,
kas gali priimti šią didelę „Išsigelbėjimo“ šviesą,
kam – gyventi, o kam – mirti.
„Pirmagimis“ reiškia „mintį“.
Iš tikro, net Angelai nežino žmogaus minčių,
o tik veiksmus.
Ir tik vienas Kūrėjas žino žmogaus mintis,
t.y. kokį „indą“ žmogus paruošė Kūrėjo šviesai.


Išvada.
Iš pasakojimo apie „Išėjimą iš Egipto“ galima suprasti,
kokia yra tikėjimo jėga.
Taip pat galime pamatyti,
kaip Kūrėjas myli Izraelį,
ir linki Izraeliui tik gero.

Todėl neklyskime ir nesakykime,
kad mes esame neverti,
tačiau susitelkime į tikėjimą Kūrėju,
kuris „peršoka“ ir panaikina visus mūsų „suklydimus – egiptiečius“,
ir „išgelbsti“ Izraelį (žmogų, einantį „Tiesiai į Kūrėją“).