• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

פנימיות פרשת תרומה באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Truma“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Agmonas

Savaitinė Toros dalis aprašo aukojimus, kuriuos atnešė Izraelio sūnūs Miškano (Susirinkimo Pastogės) statybai.
Tora labai smulkiai išvardija visas Miškano detales ir bendrą sandarą.
Šiose Miškano sudėtinėse dalyse mes įžvelgiame užuominą apie tai,
kaip kiekvienas gali tapti „vieta“, į kurią nusileis Šchina ir Kūrėjo šviesa.

Įvadas.
Savaitinė dalis prasideda Kūrėjo paliepimu paimti aukojimus ir smulkiai išvardija kokius.
Kūrėjas duoda nurodymus kaip pastatyti:
- Miškaną,
- Šventą Skrynią,
- Keruvus, Stalą...
- ir kitus šventovės atributus.
Iš tikro Begalinis Kūrėjas apribojo save ir „įsikūnijo“ Miškano atributuose,
todėl mes turime labai įdėmiai įsižiūrėti,
ką iš viso šito galime pasimokyti savo dvasiniame darbe.

„Aukojimai“.
Savaitinė dalis vadinama „Aukojimai“, kaip parašyta:
„Ir kalbėk Izraelio sūnums, kad paimtų Man aukojimus“ (Šmot 25 – 2).
Iš tikro ivritu visa tai skamba įsakmiai, todėl problematiškai,
juk natūraliai reikėjo pasakyti:
„Kad duotų Man aukojimus“.

„Paėmimas“, tai jau ne aukojimas, o įsakymas.
Tačiau turime suprasti, kad aukojimai,
kuriuos duodame Kūrėjui,
visa tai Kūrėjas yra anksčiau Pats mums pats davęs.
Todėl ir „paėmimas“, ir „davimas“ išplaukia iš Kūrėjo,
nes viskas yra galiausiai, pagal Kūrėjo sumanymą žmogaus naudai.

Tačiau paprastai žmogus gyvenime labai greitai „užmiršta“,
kad viskas yra iš Kūrėjo, nes žmogus galvoja:
„Mano jėga ir rankų stiprumas padarė man šį gerbūvį“ (Dvarim 8 – 17).
Todėl Kūrėjas lygtai „primena“ žmogui ir sako:
„Paimkite man aukojimus“.

Galima paklausti, iš kur pas Izraelį atsirado toks didelis kiekis aukso, sidabro ir brangakmenių Miškano reikmėms?
Ir iš tikro, kai jūra išmetė paskendusių egiptiečių gėrybes,
Izraelis galvojo, kad tai yra „nešvarūs“ egiptiečių turtai.
Tačiau jie greit suprato, kad visus šiuos pinigus tai Josefas specialiai „paruošė“ ateičiai Miškano statybai.
Todėl „paimti“ aukojimus, tai iš tikro yra „duoti“ aukojimus, iš anksto paruoštus Josefo,
pagal Kūrėjo nurodymą Izraelio ateičiai.

Labdara (צדקה – cdaka).
Yra žinoma, kai žmogus duoda labdarą, jis turi tai daryti Dangaus vardu.
Iš tikro Toros išminčiai moko, kad visa mūsų realybė,
tai Kūrėjo vardo „Havaja“ (הוי''ה) pasireiškimas.

Tai aišku atitinka ir labdaros davimą,
todėl, duodami vargšui pinigai,
atitinka Kūrėjo „Havaja“ vardo raidę „Jud“ (י).

Pati labdaros idėja – „davimas“,
atitinka pirmą raidę „Hey“ (ה).

Ranka, tiesianti labdarą vargšui,
atitinka Kūrėjo vardo „Havaja“ raidę „Vav“ (ו).

Ir vargšas, gaunantis labdarą – antrą raidę „Hey“ (ה).
Taip užsibaigia Kūrėjo vardas – „Havaja“.

Išminčiai taip pat sako, kad neužtenka paprastai duoti labdarą,
tačiau reikia duoti su džiaugsmu, ir taip pat reikia, kad apsidžiaugtų pats vargšas.
Iš tikro labdara yra sudaryta iš dviejų dalių:
- Iš pinigų sumos,
- Ir iš noro širdyje.

Gali būti, kad turtingas žmogus, turėdamas daug pinigų,
duoda jam nereikšmingą, nors ir atitinkamai didelę sumą,
tačiau su „tuščia“ širdimi.
Tada „dvasinis“ labdaros aspektas yra labai mažas,
nors pinigų suma ir atitinkamai didelė.

Ir gali būti, kad žmogus atiduoda vargšui sumą,
kuriam ši suma yra reikšminga – „paskutinius pinigus“,
nors gali būti, kad palyginti maža suma.
Iš tikro paskutinio žmogaus labdara bus žymiai „didesnė“,
nes jos dvasinis potencialas yra visiškai kitos kokybės.
Tokie buvo ir Miškano aukojimai,
nes Izraelis nešė aukas su tyra širdimi.

Žmogus – kaip „Šventovė“.
Matome, kad paskutinės penkios Toros dalys:
- „Truma“,
- „Tecave“,
- „Ki Tisa“,
- Vajikahel“
- ir „Pkudei“ aprašo tik Miškano sandarą ir statybą.

Taip pat žinome, kad kiekviena Toros raidė yra labai reikšminga.
Jei Toros ritinyje trūksta nors vienos raidės, ar yra padaryta klaida,
toks Toros ritinys yra netinkamas skaitymui.
Tačiau čia matome, kad Tora du ir tris kartus kartoja „tą patį dalyką“?!

Viskas išaiškėja iš Toros sakinio:
„Ir padarys Man Šventovę, aš būsiu juose“ (Šmot 25 – 8).
Parašyta Midraše (Tanchuma):
„Miškanas atitinka visą pasaulį, ir atitinka žmogaus sukūrimą,
o žmogus vadinamas – „Mažas Pasaulis“.

Matome, kad žmogus turi tapti „šventu“,
t.y. turi padaryti savo namus „šventais“,
taip pat padaryti „šventą“ savo aplinką,
kad galėtų į žmogų „nusileisti“ Šchina.
Kitaip pasakius Miškanas turi „sužadinti“ žmogaus širdį,
kad ten „nusileistų“ Šchina.

„Didelis sunkumas“.
Tačiau, kai įsižiūrime į šiuos dalykus, galime suabejoti,
kaip žmogus gali pasidaryti „šventas“ ir tapti „Kūrėjo Miškanu“ (Buvimo vieta)?
Ar tai ne per didelis uždavinys „paprastam žmogui‘?

Tačiau ir čia Tora duoda patarimą,
Kaip galima nugalėti šiuos sunkumus.
Iš tikro jau Moše turėjo sunkumų, su Menoros statyba,
kol Kūrėjas jam parodė išeitį.

Kaip aiškina Raši, Kūrėjas patarė Moše įmesti aukso luitą į ugnį,
ir Menora gausis savaime.
Iš čia mes mokomės, kad visų sunkumus mes galime nugalėti viena nuostata:
„Uždėk ant Kūrėjo visus savo sunkumus ir Jis išspręs juos“ (Tehilim 55 – 23).

Iš tikro Kūrėjas „išspręs“ mūsų neryžtingumą, mūsų materialines problemas,
mūsų, mūsų tikėjimo stoką...
Ir kai įsižiūrėsime, kas yra mūsų Padėjėjas,
iškart atsiras papildomų, iki šiol nepažintų jėgų antplūdis visų problemų sprendimui.