• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

פנימיות פרשת כי תשא באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Ki tisa“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Agmonas הרב דויד אגמון

Savaitinė dalis aprašo bene didžiausią Izraelio prasižengimą,
einant per dykumą – „Aukso Veršio nuodėmę“.
Tačiau iš tikro ir pats didžiausias „kritimas“ turi privalumą,
nes tada galima „pamatyti“ tikrą savo padėtį,
t.y. tikrą savo norą dvasingumui.

Savaitinės dalies įvykių seka.
Savaitinė dalis prasideda pasakojimu apie įsakymą paaukoti „pusė šekelio“,
ir apie šios priedermės prasmę.
Paskui Tora kalba apie paskutinę Miškano detalę – „prausyklą“.
Toliau pasakojama apie šventą „patepimo aliejų“,
kuriuo reikia patepti Miškaną ir viską, kas jame,
taip pat koheną Aroną ir jo sūnus.

Dar pasakojama apie smilkalų sudėtį ir apie Šabato laikymąsi,
t.y. kad Izraelio sūnūs, statydami Miškaną,
„neišniekintų“ Šabato.
Toliau Tora pasakoja apie patį nemaloniausią dalyką Toroje – „Aukso Veršio nuodėmę“.
To pasekoje Moše sudaužo pirmąsias „Lenteles“,
ir vėl pakyla ant Sinajaus kalno prašyti Izraeliui atleidimo.

Nusileidęs Moše atskirai pasistato savo palapinę,
daro antras „Lenteles“ ir vėl kyla ant Sinajaus kalno.
Visas Izraelis mato, kad pradeda „šviesti ir spinduliuoti“ Moše veidas,
todėl Moše užsidengia veidą su skraiste.

Įvadas.
Kiekvieno žmogaus gyvenime yra „pakilimų“ ir „kritimų“.
Būna būsenų, kai atrodo viskas, kas buvo „pastatyta“ gyvenime,
„slysta“ iš rankų ir „griūva“.
Tokią situaciją šioje savaitinėje dalyje išgyvena Izraelis.
Kaip parašyta Talmude (Chagiga):
„Izraelis nukrito nuo aukšto kalno į gilų griovį“.

Tačiau, kaip iš tikro visa tauta,
prieš akimirką buvusi pilname „susiliejime“ su Kūrėju,
galėjo „nukristi“ ir pakliūti į „avodą zara“ (stabmeldystės) pinkles?
Mums reikia suprasti, kaip tai galima,
o svarbiausia, kaip vėl „pakilti“ iš šio „kritimo“?

„Aukso veršio nuodėmė“.
Knyga Zohar aiškina, kad čia įvyko „klaida apskaičiavime“,
taip pat ir „Satan“ – blogio Angelas pajutęs,
kad ateina galas jo viešpatavimui,
sukladino Izraelį, parodydamas „viziją“,
kad Moše nenusileis nuo Sinajaus kalno.
Visos šios Angelo Satan pinklės rado atgarsį „Erev rav“ – svetimšalių,
prisijungusių prie Izraelio, išeinant iš Egipto, širdyse.
Šiai grupei žmonių vadovavo du lyderiai – Jonusas ir Jambrusas,
kurie buvo nusidėjėlio Bilamo palikuonys.

Iš tikro pats Moše laidavo už „Erev rav“,
jiems paliekant Egiptą ir prisijungiant prie Izraelio.
Tačiau Moše tikėjo, kad šie žmonės padarys gijūrą (perėjimą į judaizmą) ir „įsilies“ į Izraelio gretas.
Iš tikro šie žmonės visos kelionės iš Egipto metu laikėsi atokiai,
ir kai pasitaikė proga, kai Moše pakilo ant Sinajaus kalno,
pradėjo kurstyti Izraelį neklausyti Moše.

Kai tam pasipriešino Mirjam sūnus Chūras,
jie nužudė jį, prisiartino prie Arono ir pasakė:
„Pakilk ir padaryk mums Dievus, kurie eitų prieš mus,
nes su Moše, kuris išvedė mus iš Egipto,
neaišku kas atsitiko“ (Šmot 32 – 23).

Aronas norėjo išlošti laiko, kol sugrįš Moše,
todėl pasakė visiems surinkti papuošalus,
tikėdamas, kad moterys pagailės ir neduos savo „blizgučių“.
Taip ir buvo, moterys atsisakė duoti papuošalus ir dalyvauti „avoda zara“.
Tada vyrai patys surinko savo auksinius žiedus ir atnešė Aronui.

Kai papuošalai buvo sunešti, Aronas įmetė juos į ugnį,
o Micha dar įmetė Moše lentelę su užrašu:
„Pakilk, jauti“ (עלה שור – „Ale Šor“).
Iš tikro šią lentelę Moše, jiems išeinant iš Egipto,
naudojo, kad pakiltų iš Nilo Josefo palaikai,
nes jautis simbolizuoja Josefo giminę.

Rezultatas buvo „stulbinantis“:
Iš ugnies išėjo trypiantis ir baubiantis milžiniškas „Aukso Veršis“.
Tada „Erev rav“ pasakė:
„Štai tavo Dievas Izraeli, kuris išvedė tave iš Egipto“ (Šmot 32 – 4).

„Kas už Kūrėją – paskui mane!“
Pažvelgus giliau į šią nuodėmę išaiškėja,
kad pirmųjų „Lentelių“ sudaužymo dėka atsivėrė supratimas,
kur yra žmogaus noras.
Kaip sušuko Moše:
„Kas už Kūrėją – paskui mane!“ (Šmot 32 – 26).

Tada susirinko visa Levio giminė, nedalyvavusi nuodėmėje,
ir išžudė visus, prisidėjusius prie šios beprotybės.
Tačiau iš tikro vidinė Tora leidžia mums suprasti, kad Moše žodžiai:
„Kas už Kūrėją – paskui mane!“,
tai kiekvieno žmogaus vidinis ir giluminis klausimas.
Moše (vidinis „taškas“ žmogaus širdyje) klausia kiekvieno iš mūsų:
„Kur tu (Su kuo tu)?“
Panašiai, kaip Kūrėjas klausė Pirmo Adamo:
„Kur tu?“ (איכה Ajeka).

Gavimas „savo noru“ ir gavimas „per prievartą“.
Matome, kad po „Aukso Veršio“ nuodėmės Moše sudaužo pirmąsias „Lenteles“ su dešimtimi Kūrėjo įsakymų.
Ko tai mus moko dvasiniame darbe?
Iš tikro pirmosios „Lentelės“ buvo duotos „per prievartą“.
Tačiau yra dvasinis dėsnis:
„Dvasingume negali būti prievartos“.

Prievarta gautas dalykas negali ilgai išsilaikyti.
Todėl Moše pasakė Izraeliui:
„Jei būčiau būčiau jums davęs „Lenteles“ ne per prievartą, bet su noru,
tada jos nebūtų buvusios sudaužytos.
Iš tikro Moše „sudaužo“ visą dvasinį procesą,
kuris buvo „padiktuotas“ iš viršaus,
Izraeliui pilnai jo neįsisąmoninus.

Dalykas tas, kad pirmos „Lentelės“ buvo „Kūrėjo rankų darbas“,
ir pačios „Lentelės“, ir užrašas su „Dešimtimi Įsakymų“,
kaip parašyta: „Ir Lentelės Kūrėjo darbas“ (Šmot 32 – 16).
Kitaip sakant tai buvo visiškas „diktatas“ iš Kūrėjo pusės,
be Izraelio dalyvavimo, todėl nebuvo su meile,
ir neišsilaikė, bet „sudužo“.

Tačiau apie antras „Lenteles“ Kūrėjas sako Moše:
„Išsikalk (padaryk) akmens „Lenteles“, kaip pirmas“ (Šmot 34 – 1).
Todėl antros „Lentelės“ jau buvo Moše, Izraelio atstovo, rankų darbas.
Kūrėjas tik užrašė ant jų „Dešimt Įsakymų“.

Išvada.
Matome, kad tarp Kūrėjo ir Moše, Izraelio atstovo,
atsirado „bendras interesas“.
Todėl įvyko „Dangaus“ ir „Žemės“ susijungimas.
Ir kadangi antros „Lentelės“ buvo „abipusis dalykas“,
kaip Kūrėjo, taip ir Izraelio,
todėl tai jau nebuvo „prievarta“ ir „diktatas“ iš Kūrėjo pusės.

Ir pagal principą:
„Dvasingume negali būti prievartos“,
šios „Lentelės“ nesudužo.
Iš tikro „Dešimt Kūrėjo Įsakymų“, užrašytų ant antrų „Lentelių“,
tapo viso pasaulio, bei visų religijų įstatymų ir etikos pagrindu,
iki šių dienų.