kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אתה יוצר אור ובורא חשך עושה שלום ובורא את הכל ואלו כרית לי אוזן לשמוע אתה באהבת נפש לנצחיות ולא הראיתני איך עיניך צופיות מסוף העולם עד סופו דייני. בעל הסולם דייני. Tu (Kūrėjau) sukuri šviesą ir sutveri tamsą, darai taiką ir sutveri viską, ir jeigu Tu būtum man tik davęs išgirsti Tave su amžina sielos meile, bet nebūtum atvėręs man akių ir parodęs, kaip Tavo akys apžvelgia visą pasaulį nuo vieno galo iki kito – man užtektų ir tiek. (Baal Sulamas „Man užtektų ir tiek“).

פנימיות פרשת ויקרא באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Vajikra“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Egmonas

 
 
 

Uždaryti užduotį



Savaitinė dalis pradeda naują Toros knygą, tuo pačiu pavadinimu „Vajikra“,
kuri aprašo kohenų darbą.
Ši Toros dalis truputį atveria mums Šventyklos aukojimų paslaptį ir paaiškina,
kaip mes šiandien, kai jau nėra Šventyklos,
galime „atnešti aukojimą“ ir „išsityrinti“ savo veiksmus.


Įvadas.
Toros knyga „Vajikra“ dar yra vadinama „Torat aKohanim“ (Kohenų Tora),
nes joje aprašytas kohenų darbas ir elgesys.
Praėjusioje savaitinėje dalyje buvo užbaigta Miškano statyba,
ir iškart ant jo nusileido Kūrėjo šlovės debesis.
Todėl Moše be pakvietimo bijojo įeiti į Miškaną,
kol Kūrėjas jį pašaukė („Vajikra“ reiškia „Pašaukė“).
Iš tikro jau apie 2000 metų nėra Šventyklos, todėl baigėsi kohenų darbas,
nes yra draudžiama atlikti aukojimus ne Šventykloje (išskyrus ypatingais atvejais).
Ir mums labai sunku iš 2000 metų perspektyvos suvokti kohenų darbo ir aukojimų prasmę.
Todėl iškyla klausimas, kaip gali aukojamas gyvulys,
ar paukštis paveikti ir „ištyrinti“ žmogaus veiksmus?
Ir nors jau sakėme, kad žodis „auka“ (kurban – קורבן ) yra artimas žodžio „kirva“ – „priartinimas“ (קירבה) šakniai,
tačiau, kaip gali gyvulio paaukojimas „priartinti“ žmogaus „išsivalymą“?


Aukojimų prasmė.
Knyga Zohar ir išminčiai sako, kad aukojimų prasmė yra be galo gili.
Ir suprasti ją iki galo galėsime tik atėjus Mašijachui.
(Tegul tai atsitinka kuo greičiau, jau mūsų dienomis).
Tačiau išminčiai ir knyga Zohar truputį „atidengia“ mums šias giliausias mūsų realybės paslaptis.
Iš tikro norint suprasti aukojimų prasmę, reikia pradėti nuo „pradžių“.
Baal Sulamas daugelyje vietų sako,
viskas kas sudaro kūriniją (kas yra sukurta visuose gamtos lygiuose),
tai tik „noras gauti malonumą“.
Pas žmogų, bendru atveju, yra keturių rūšių norai:
- Negyvasis,
- Augalinis,
- Gyvulinis,
- Žmogaus.
Todėl šių norų ištaisymui ir buvo naudojami „aukojimai“.
Nagrinėjant „gyvulinių“ norų ištaisymą,
Tora šiuose aukojimuose įsako sudeginti tris dalykus:
- Taukus,
- Inkstus,
- Kepenis.
Šie trys „organai“, t.y. „dvasinė“ jų projekcija,
sąlygoja žmogaus nusidėjimus:
„Taukai“ atitinka „persisotinimą“,
kuris veda žmogų į tingumą ir „perdėto“ gašlumo troškimą.
„Inkstai“ sąlygoja žmogui neteisingų patarimų klausymą.
Ir „kepenys“ yra pykčio, didybės ir iš to išplaukiančių „blogybių“ šaltinis.
Todėl visus šiuos organus reikia sudeginti ant aukuro,
kad žmogus „ištaisytų“ – „sudegintų“ visas savo blogas savybes ir „išsivaduotų“,
bei „nutoltų“ nuo šio pasaulio „apgaulingų aistrų“.
Taip buvo ištaisomas „gyvulinis“ norų lygis.


Norėdamas taisyti „Žmogišką“ norų lygį,
žmogus, atvedęs aukai skirtą gyvulį,
uždėdavo savo rankas ant aukojamo gyvulio galvos,
ir išsakydavo visas jo buvusias „blogas mintis“,
bei negerus palinkėjimus.
Taip pat visus dalykus,
kai žmogus priskirdavo sau visus „nuopelnus“,
ir „užmiršdavo, kad tik vienas Kūrėjas:
„Darė, daro ir darys“ visus veiksmus.


„Aukojimas“ mūsų dienomis.

Dabar, kai jau pakalbėjom apie Šventykloje aukojamų „aukų“ prasmę,
mums dar liko išsiaiškinti,
kaip galima dabar, kai jau nėra Šventyklos,
„ištaisyti“ ir „išvalyti“ savo sielas aukų pagalba.


Pirmiausias dalykas yra malda.
Kiekvieną dieną maldoje mes skaitome apie aukojimus, buvusius Šventykloje,
ir mintyse mes „įsivaizduojame“,
kad „konkrečiai“ aukojame tam reikalui skirtus gyvulius.
Kaip sako pranašas:
„Ir paaukosime mūsų lūpų jaučius“ (Hošeja 14 – 3).


Kitas dalykas, kaip jau sakėme, kad Šventyklos laikais,
kai žmogus aukodavo aukai skirtus gyvulius,
jis „išsakydavo“ ir „prisipažindavo“ apie visas savo „blogas mintis“.
Taip pat žmogus „pripažindavo“ ir „iškeldavo“ Kūrėjo didumą.


Iš tikro ir dabar žmogui kiekvieną dieną yra galimybė įsižiūrėti į savo veiksmus,
ir padaryti „atgailą“, bei „sugrįžimą“ laiko atžvilgiu,
kad ištaisyti visas savo „klaidas“ ar „tyčinius“ nusikaltimus.


Sumažinta „Alef“ raidė.
Iš tikro mes turime ateiti iki visiško kuklumo ir nuolankumo pakopos.
Savaitinė dalis prasideda žodžiu:
„Vajikra“ – „Ir pašaukė“ (ויקרא).
Raidė „Alef“ (א) Toros ritinyje yra sumažinta.
Midrašas pasakoja,
kad Moše norėjo parašyti žodį:
„Vajikar“ (ויקר).
Kaip parašyta:
„Ir pašaukė (ויקר) Kūrėjas Bilamą (Bemidbar 23 – 4).
Tokia „forma“ Kūrėjas kreipiasi į „pasaulio tautų“ išminčius.
Tačiau žodžiu „ויקרא“ kreipiasi du bičiuliai,
ir Kūrėjas įsakė Moše parašyti žodį:
ויקרא“,
todėl Moše iš didelio savo kuklumo,
bent jau sumažino raidę „Alef“.


Išvada.
Iš tikro Tora linki mums priėti prie tikro kuklumo savybės,
kaip pasakyta apie Moše:
„O Moše kukliausias iš visų žmonių,
gyvenančių ant žemės paviršiaus“ (Bemidbar 12 – 3).
Čia taip pat slypi labai didelė paslaptis,
nes apie Kūrėją parašyta:
„Visur, kur tu sutinki Kūrėjo didumą,
ten tu randi Jo kuklumą“ (Talmudas, Megila 31 – 1).