• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

פנימיות פרשת צו באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Cav“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoj

ravas Davidas Agmonas הרב דויד אגמון

Šioje savaitinėje dalyje mes įsižiūrėsime į savo „vidinį pasaulį“,
kaip galima kovoti su ‚neigiamomis“ mintimis,
ir kaip visa tai susiję su „deginamąja“ auka,
kurią kohenai aukodavo Šventykloje.

Įvadas.
Pirmiausia Tora pasakoja apie tai,
kad Kūrėjas įsako Moše smulkiai išaiškinti Aronui visų aukų reikšmes ir prasmes.
Taip pat nurodyti, aukojimo tvarką,
ir kas turi valgyti aukas.

Toliau Tora pasakoja, kaip kohenas turi pasiruošti aukojimams,
t.y. apsiprausti ir apsirengti šventais drabužiais.
Aronui ir jo sūnums įsakyta visą šį pasiruošimo laiką, t.y.septynias dienas,
niekur neatsitraukti nuo „Susirinkimo Palapinės“ (אוהל מועד).
Šioje savaitinėje dalyje mes „įpusėjame“ visą Torą.

„Mintis“ir „Veiksmas“.
Dvi paminėtos šioje Toros dalyje aukos yra tampriai susijusios viena su kita:
- „Nuodėmės Auka“ (קורבן חטאת – „Kurban Chatat“),
tai auka už prasižengimą „veiksmu“.
- „Deginamoji Auka“ (קורבן עולה – „Kurban Ola“),
tai auka už „negeras mintis“.

Įdomu tai, kad abi šios aukos buvo aukojamos šiaurinėje aukuro pusėje.
Ir kaip jau sakėme, kad aukojimų prasmė yra labai gili,
todėl pamėginkime suprasti,
ką mums nori pasakyti „vidinė Tora“.
Iš tikro žodis „Šiaurė“ (צפון – „Cafon“) ivrite turi tas pačias raides,
kaip žodis „Paslėptas“ („Cafun“).

Todėl iš tikro „Šiaurė“ labiau tiktų aukai „Ola“,
t.y. aukai už „Negeras mintis“,
nes jos yra visada „paslėptos“ žmogaus galvoje.
Tačiau čia Tora nori mums parodyti visą nuodėmės „mechanizmą“.
Kaip sako Raši:
„Akis mato ir širdis pradeda geisti, o kūnas daro prasižengimą“.

Todėl pats „lengviausias“ būdas „karui“ prieš nuodėmę yra kovoti su „nuodėmingomis mintimis“,
ir „neįsileisti“ jų.
Taip pat išminčiai sako:
„Nuodėmingos mintys, sunkesnės kūnui už pačią nuodėmę“ (Talmudas, Joma).

Kaip gali būti, kad „ mintis“ blogesnė už patį veiksmą?
Tačiau iš tikro čia eina kalba eina ištaisymą,
nes žmogui yra labai sunku neįsileisti „nuodėmingų minčių“.
Todėl matome, kad aukojimo vieta „Šiaurėje“ teisinga ir aukai už „blogas mintis“,
nes, jeigu jų laiku „neištaisome“,
po jų iškart jau seka „veiksmas“.
Iš aišku, kad ir „mintis – šaknis ir pats „veiksmas“ – šaka turi būti aukos iš dėka taisomi toje pačioje vietoje.

„Minčių“ ištaisymas.
Iš tikro jau sakėme:
„Nuodėmingos mintys, sunkesnės kūnui už pačią nuodėmę“,
tai reiškia, kad tai pats „efektyviausias“ būdas kovai su prasižengimu,
yra „prasižengimo prevencija“.
Apie rašo Tora:
„Tegul dega pastovi ugnis ant aukuro ir tegul negęsta“ (Vajikra 6 – 6).

Apie tai išminčiai pasakoja vieną atsitikimą:
Žmogus norėjo iškirsti mišką,
kad paruošti vietą savo namo statybai.
Tačiau, kai pradėjo kirsti medžius,
pamatė, kad darbas tapo ilgas ir nesibaigiantis.

Ką padarė?
Uždegė ugnį, kuri bematant „užbaigė visą darbą“.
Taip ir mūsų atveju,
Jei pradėsime „kovoti“ su kiekviena „nuodėminga mintimi“ atskirai,
arba, jei imsimės „kapstytis“ savo „purvinuose drabužiuose“,
pamatysime, kad šiam „darbui“ nėra galo.
Iš tikro į vienos „nugalėtos“ minties vietą,
iškart ateina „dvi naujos“.
Todėl Tora mums pataria iškart „sudeginti“ visas savo „nuodėmingas mintis“.

„Visiškas sunaikinimas“.
Jau kalbėjome, kad yra skirtingi aukų tipai,
pagal tai, kokiam ištaisymui yra skirta auka.
Taip pat sakėme, kad kai kurias aukas turėdavo suvalgyti kohenas,
ar, atnešęs auką žmogus.

Tačiau ši „Deginamoji auka“ – „Auka už blogas mintis“ turėdavo būti pilnai sudeginama.
Kaip sako Baal Sulamas (Įvade į knygą Zohar),
jei žmogus nori nugalėti kokią tai blogą savo savybę,
jis turi jos atsisakyti – „sudeginti“ visiškai.
Tik paskui galima naudoti šią savybę „vidurinės linijos“ principu.
Tačiau pirmiausia – visiškas atsisakymas,
visiškas „sudeginimas“ ant „Šventumo aukuro“.

„Ugnis“ prieš „Ugnį“.
Jau sakėme, kad „blogų minčių“ šaltinis yra mūsų egoizmas.
Todėl pagrindinė „blogio instinkto“ varomoji jėga yra mūsų puikybė.
Iš tikro puikybė degina žmogų, kaip ugnis,
„Vidinis“ Toros supratimas moko mus,
kad visas mūsų pilnas puikybės mintis turime uždėti ant šventumo aukuro,
ir „sudeginti“ šventumo ugnimi:
„šventumo ugnis“ prieš „nuodėmės ugnį“.

„Aukuro židinys“.
Parašyta: „Toks yra Deginamosios aukos įstatymas,
deginamoji auka (turi degti) ant aukuro židinio (מוקדה – „Mokda“) visą naktį iki ryto“ (Vajikra 6 – 2).
Matome, kad žodyje „Židinys“ (מוקדה) raidė „Mem“ (מ) Toros ritinyje yra sumažinta.
Rebe iš Kocko sako, kad ši raidės „sumažinimas“ rodo į žmogaus vidinio darbo pobūdį,
nes tikras žmogaus „vidinis“ darbas Toroje ir „vidinė“ intencija neturi būti matoma „iš išorės“.
Todėl visas žmogaus „užsidegimas“ ir visas „entuziazmas“ neturi būti „išorinis“ matomas visų.

Išvada.
„Entuziazmo ugnis“ yra gera priemonė nuo „blogos akies“ įtakos,
kaip sako išminčiai (Talmudas, Bava Mecija 107 – 2):
„99 procentai miršta nuo „blogos akies“.
Todėl Tora mums linki „vidinės šventumo ugnies“,
sudeginančios visas „blogas mintis“.