kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • גדולה שימושה של תורה יותר מלימודה, שנאמר : פה אלישע בן שפט אשר יצק מים ע''י אליהו. "למד" לא נאמר אלא "יצק". ברכות ז ע''ב Toros (mokytojo) aptarnavimas didesnis už Toros mokymąsi, kaip pasakyta apie Eliša, kad „užpylė vandenį ant Elijahu (mokytojo) rankų“, nepasakyta „mokėsi“, bet „užpylė“. (Talmudas, Brachot 7-2)

פנימיות פרשת אמור באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Emor“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Egmonas

 
 
 

Uždaryti užduotį




Savatinės dalies „Emor“ („Sakyk“), pagrindinė idėja atitinka patį pavadinimą,

nes kalba apie kalbėjimo „švarumą“ ir apie jo dvasinį pobūdį.

Iš tikro Tora suriša mus su Omero skaičiavimu ir kitomis šventėmis,

parodydama kiekvieno iš mūsų paskirtį jose.

 

Įvadas.

Toros knyga „Vajikra“ dar vadinasi „Torat Kohanin“ (Kohenų Tora (Mokymas),

todėl savaitinė dalis „Emor“ tęsia pasakojimą apie kohenų „išsivalymo programą“.

Ir kadangi kohenų paskirtis atnešti „gyvumą“ visam Izraeliui ir visam pasauliui bendrai,

todėl kohenas turi būti labai „aukštos moralės“ ir saugotis nuodėmės.

Iš tikro, kaip jau sakėme,

kad pagrindinis šios dalies aspektas liečia kalbą,

arba „kalbos švarumą“.

Iš tikro žmogus turi labai „filtruoti“ savo kalbą, ir kas to nesilaiko,

yra skaudžiai baudžiamas.

Savaitinė dalis parodo kiekvieno iš mūsų asmeninę atsakomybę už pasaulį,

kuriame mes gyvename.

Kaip pasireiškia ši mūsų atsakomybė?

Į tai atsako knyga Zohar,

kad kiekvienas iš mūsų,

kuris save identifikuoja, kaip „Izrael“,

privalo mokytis ir gilintis į „vidinę Torą“ ir Jos paslaptis,

Tuo (būtent mokymu)  atnešdami į pasaulį bendrą Išsigelbėjimą ir „Galutinį Ištaisymą“.

Ir kiekvienas žmogus turi savo „konkrečią paskirtį“ šiame darbe.

 

„Dvigubas“ perspėjimas:

„Emor“ (אמור) „Sakyk“ „ve Amarta“ (ואמרת) „Ir pasakyk”.

Parašyta: „Ir pasakė Kūrėjas Moše: Sakyk („Emor“) kohenams,

Arono sūnums ir pasakyk (ve Amarta) jiems“ (Vajikra 21 – 1).

Iš tikro šis „dvigubas“ pasakymas kohenams rodo tai,

kad kaip kohenų veiksmai turi būti „šventume“ ir „švarume“,

lygiai taip ir koheno kalba turi būti „švari“ bei „šventa“,

nes pats koheno pasakymas, pati intonacija gali „atnešti“ prakeikimą.

Todėl kuo žmogus užima aukštesnę „dvasinę pakopą“,

tuo jis turi labai saugotis, ką jis „daro“ ir ką jis „kalba“.

Ir čia Kūrėjas perspėja kohenus:

„Emor“ „ve Amarta“.

 

Viskas priklauso nuo „kalbos“.

Matome, kad net šventės, aprašytos šioje Toros dalyje,

Priklauso nuo „pasakymo“ (paskelbimo).

Iš tikro Kūrėjas sukūrė pasaulyje gamtos dėsnius taip,

kad žmogus privalo savo „pasakymu“ suteiktų  jiems „judesį“.

Tai gerai matosi iš to fakto,

kad kol išminčiai nenustatė pastovaus kalendoriaus,

prieš du tūkstančius metų Sanhedrinas nepaskelbdavo „Naujo mėnesio“,

kol neateidavo du liudininkai ir nepaliudydavo matę „Naują mėnulį“.

Todėl mes sakome maldoje:

„Izraelis pašventina laiką“.

Iš tikro, kaip tai neatrodytų „mistiška“ ir „fantastiška“,

tačiau Kūrėjas „pašventina“ Izraelį,

ir suteikia jam galimybę savo kalba būti „kūrimo bendrininku“.

 

Dar daugiau, kai buvo sukurtas žmogus, Toroje parašyta:

„Ir tapo žmogus „gyva siela“ (נפש חיה „nefeš chaja“) (Berešit 2 – 7).

Onkelosas (didelis Toros žinovas) verčia į aramitą žodžius „gyva siela“

(„nefeš chaja“) – „ruach memalela“ (רוח ממללא) „kalbanti dvasia“.

Dar kartą matome,

kad „sugebėjimas kalbėti“ apibūdina žmogaus esmę.

 

Kalbos „ryšys“ su šventėmis.

Kaip jau sakėme, kad „pasakymas“ daro laiką „šventu“.

Kiekviena šventė turi ypatingą raidę, ypatingą ženklą – „Ot“ (אות),

suteikiančias jai „šventinį statusą“ – „ryšį su Kūrėju“:

-    Žodis „Maca“ yra ypatingas ženklas, apibūdinantis išėjimo iš Egipto (savo ego) – Pesacho šventės laikotarpį.

-    Žodis „Suka“ taip pat apibūdina derliaus nuėmimo ir visų metų rezultato laikotarpį...

 

Iš tikro per šventes nesirišame tfilino,

nes tfilinas taip pat yra „Ot“ (raidė, ženklas),

kaip parašyta:

„Ir tegul bus tau kaip ženklas (Ot –  אות) ant rankos“ (Šmot 13 – 9).

Iš tikro šventė yra didesnis „ženklas – „Ot“ („ryšys su Kūrėju“) už tfiliną.

Ir kas dedasi tfiliną per šventes – paniekina jas,

todėl knygoje Zohar parašyta,

kad tas, kas rišasi tfiliną per šventes, vertas mirties.

 

„Kalbos švarumas“ – galimybė kurti.

Sugebėjimas kalbėti atskiria žmogų nuo gyvulio,

todėl žmogus turi labai saugotis, ką jis kalba.

Iš tikro, jei žmogus žino,

kad kalbos neatneš naudos, geriau patylėti,

Kaip parašyta Avot (1 – 17), Šimonas rabano Gamlielio sūnus sako:

„Visą laiką augau tarp išminčių ir neradau geresnio dalyko už (sugebėjimą) patylėti“.

Išminčiai sako, kad žmogaus kalba svarbi tuo,

kad kalba jis gali sukurti pasaulius ir kaip sakėme,

būti Kūrėjo „bendrininku“.

 

Tolintis nuo nešvarumo, sukelto mirusio kūno.

Tora įsako kohenams labai saugotis nuo nešvarumo,

kuris atsiranda mirus kūnui.

Yra labai griežti reikalavimai kohenui saugotis visokios rūšies „mirusių

kūnų nešvarumo“.

Ir nors čia yra didelės paslaptys,

tačiau išminčiai pateikia šio dalyko dvasinį aiškinimą.

Iš vidinės Toros išminties (kabalos) mokomės,

kad Kūrėjas yra sąlygojantis,

todėl pats sąlygojimas vadinasi „Gyvybe“.

 

Tačiau žmogus yra egoistas, todėl jis skaitosi,

atitrūkęs nuo „Gyvybių Gyvybės“.

Todėl kohenų pareiga yra priartinti žmoniją prie Kūrėjo,

kad suteikti jai naują prigimtį,

tuo leidžiant susijungti su „Gyvybių Gyvybe“.

Iš čia ir išplaukia griežtas draudimas kohenui „susitepti“ mirusio kūno nešvarumu,

nes kaip sako išminčiai, kad egoistas, dar būdamas gyvas, yra miręs.