kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • כתוב: "אם ללצים הוא יליץ ולענוים יתן חן" (משלי ג, לד), יהודה אשלג – בעל הסולם, פרי חכם, אגרות קודש Parašyta: „Jei iš pašaipūnų Jis (Kūrėjas) šaipysis, tai nuolankiems duos malonę“ (Mišlei 3 – 34), (Baal Sulamas „Šventi laiškai“)

פנימיות פרשת דברים באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Dvarim“aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Egmonas

 
 
 

Uždaryti užduotį



Savaitinė dalis „Dvarim“ moko mus,
kas tai priekaištai ir pamokymai, išeinantys iš meilės“.
Mūsų mokytojas Moše – „didelis oratorius“ moko mus „pamokymų meno“.
Taip pat matome, kaip visa tai aktualu mūsų dienomis.


Įvadas.
Penkta paskutinė Toros knyga Dvarim skiriasi nuo kitų keturių Toros knygų.
Ji dar vadinasi „Mišne Tora“ („Pakartota (Antra) Tora“),
ir prasideda nuo priekaištų.
Išminčiai mums sako,
kad priekaištai yra labai svarbūs gyvenime,
nes jie yra progreso ir pažangos sąlyga.
Vilniaus Gaonas nurodo,
kad šioje knygoje yra trys priekaištų dalys.


Moše prieš savo mirtį, būdamas 120 metų,
kalba Izraelio tautai šiuos priekaištus,
o visa tauta kantriai klauso,
ir niekas nedrįsta pasakyti prieš nei vieno žodžio.
Pabandykime suprasti vidinę šių priekaištų prasmę,
ir įsižiūrėkime, kaip šie dalykai yra aktualūs mums šiandien.


„Mišne Tora“.
Knyga „Dvarim“ yra lygtais „lygiagreti“ pačiai Torai,
todėl ji vadinasi „Mišne Tora“.
Patį žodį „Mišne“ galima išversti, kaip „Pavaduotojas“ (Antras).
Tai tinka pačiam Moše,
kuris yra „Karaliaus“ pavaduotojas.
Kaip žinome – Kūrėjas yra „Karalius“,
o Moše – „pavaduotojas“.
Iš tikro „pavaduotojas“ tikslai vykdo visus „Karaliaus“ nurodymus,
ir kartais yra artimesnis žmonėms,
nei pats „Karalius“.
Iš tikro visoje „Dvarim“ knygoje „Šchina“ kalba iš Moše „burnos“.


Namo „prieangis“.
„Dvarim“ knyga yra, kaip „prieangis“,
įėjimui į namus – „Izraelio Žemę“.
Iš tikro „prieangyje“ randasi visos pagrindinės „klipot“ („nešvarios jėgos“).
Kaip ir matome, kad Izraeliui įėjimą į savo žemę pastojo dvi „klipot“:
Sichonas ir Ogas.
Tačiau prie kiekvieno namo įėjimo yra „Mezuza“, sauganti namus,
todėl, prieš „įeinant“ į knygą „Dvarim“,
Moše sumušė du karalius Sichoną ir Ogą,
tuo apsaugodamas Izraelį ir „išvalydamas“ kelią į „Pažadėtą žemę“.


Priekaištai „pagal užuominas“.
Raši sako, kad Kūrėjas,
rūpindamasis Izraelio garbe,
„paslėpė“ Izraelio prasižengimus,
ir paminėjo juos tik užuominomis.
Todėl Moše knygos pradžioje vardija tik tas vietas,
kur buvo padaryti prasižengimai,
pačius juos paslėpdamas.


Parašyta: „Štai žodžiai, kuriuos kalbėjo Moše...
dykumoje, lygumoje prieš Sufą, tarp Farano. (Dvarim 1 – 1).


„Dykumoje“ – tai, kad Izraelis „pykdė“ Kūrėją dykumoje.


„Lygumoje“ – tai prasižengimas su šlykščia „Bal Peoro“ avoda zara (stabmeldyste) Moabo lygumose.


„Prieš Sufą“ – tai prasižengimas prie „Galinės (Raudonos) jūros“,
kur Izraelis prasižengė, nes norėjo sugrįžti į Egiptą.
Žodis „Suf“ ivritu reiškia „Galinis“.


„Tarp Farano“ – tai „žvalgų“ prasižengimas,
kurį jie padarė Farano dykumoje.


Priekaištų tikslas.

Iš tikro priekaištų davimas yra labai subtilus dalykas,
ir priekaištas turi padaryti naudą draugui.
Todėl jei mes matome,
kad draugas stovi ant „žemesnės pakopos“,
mes norime jį pakelti „aukščiau“,
ir nepalikti „žemame lygyje“.
Iš tikro jei žmogus randasi „aukščiau“,
jis gali pakelti „žemiau“ esantį draugą.
Tačiau tada reikia būti ne tik „aukščiau“,
taip pat reikia būti ir „stipriu“,
kad galėtume „išlaikyti“ ir save ir savo draugą.
Taip pat labai svarbu,
kad draugas norėtų, jog jį „pakeltų“,
kitaip uždavinys tampa 10 kartų sunkesnis,
ir netgi visai neįmanomas.
Pagal įžymią taisyklę:
„Dvasingume negali būti prievartos“.


Aktualumas mūsų dienomis.
Mūsų kartą vadinasi „Paskutinė karta“,
tai „Išsivadavimo karta“,
tačiau tai kartu ir „Sugriovimo karta“.
Jau praėjo 2000 metų,
o mes vis dar jaučiame „bepriežastinės neapykantos“,
Antros Šventyklos sugriovimo priežasties pasekmes.
Iš tikro daugelis iš mūsų jau nežino ir nejaučia šios „katastrofos“ didumo,
todėl ši savaitinė Toros dalis ateina „apšviesti“ mūsų protus ir mūsų „sielos vidų“,
kad kiekvienas iš mūsų padarytume analizę:
pirmiausia savyje,
po to savo miesto viduje,
ir galiausiai savo šalies viduje.


Išvada.
Ši analizė turi „prikelti“ iš miego mumyse „bepriežastinę meilę“,
kuri galėtų išgydyti Antros Šventyklos sugriovimo priežastį – „bepriežastinę neapykantą“,
ir jau tapti Trečios Šventyklos pastatymo priežastimi,
tuo atvesdama visą pasaulį į „Galutinį Ištaisymą“,
ir ilgai visų lauktą ramybę, tobulumą bei laimę.